Category Archives: Spektakliai

Peter Handke. PRANAŠYSTĖ

01 Penktadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Pranašystė“ sukurtas pagal Peterio Handkės kūrybą. Šis austrų rašytojas 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“.

„Pranašystę“ Peteris Handkė sukūrė 1964 metais, būdamas 22 metų. Kūrinį galite paskaityti čia, ilgai neužtruksite, rekomenduoju: https://literaturairmenas.lt/poezija/peter-handke-pranasyste.

Kol P. Handkė nebuvo gavęs prestižiškiausios literatūros premijos, nebuvau apie jį girdėjusi. Nebuvau jo nieko skaičiusi, tad prieš kurį laiką iš bibliotekos parsinešiau kelias prozos knygas. Jau pirmą vakarą atsiverčiau prieš miegą paskaityti, bet iškrito iš rankų skaitant, užmigau. Bandžiau dar kartą po kelių dienų. Ir dar bandžiau, rezultatas buvo tas pats. Grąžinau knygas atgal į biblioteką. Gyvenimas per trumpas, o knygų prirašyta tiek daug.

Jaunimo teatre pamačiusi anonsą, kad režisierius Justinas Vinciūnas stato spektaklį „Pranašystė“ pagal P. Handkės kūrybą, supratau, kad lengva nebus, bet mane papirko aktorių sąstatas. Spektaklyje vaidina Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Algirdas Latėnas. Pamatyti šiuos vyriausiosios kartos Jaunimo teatro aktorius norėjosi be jokių išlygų, tad bilietą į mažytėje „99 salėje“ rodomą spektaklį nusipirkau iškart. Beje, jis kainavo įtartinai pigiai, vos 13 eurų, nors dar vyko premjeriniai rodymai.

Spektaklyje aktoriai virsta benamiais, toks visai suprantamas sprendimas, sakyčiau. Scenografija, kostiumai, muzika spektaklyje (mano akims ir ausims) derėjo puikiai. Tai, ką mačiau, gana nelengva apibūdinti žodžiais ir padėti į savo teatro patirčių spintelę. Ne, tai nėra įprastas spektaklis su veikėjais, siužetu, kulminacija, atomazga. Tai kažkas tarpinio tarp pjesės skaitymo ir spektaklio. P. Handkės kūrinys teatro scenoje transformavosi į lingvistinį performansą, kartais – muzikinį žodžių žaismės chorą. Toks kažkoks budistinis patyrimas, net nežinau, kodėl toks palyginimas šauna į galvą.

Spektaklis labai trumpas, trunka 1 valandą be pertraukos. Salėje 99 nėra sužymėtų vietų, tad atėjus galima sėstis kur tik norisi. Matomumas ir girdimimumas vienodai geras iš įvairių vietų.

Išeinant pro duris mane pasiekė dviejų jau lauke stovinčių jaunų žiūrovų dialogas.

Mergina:

-Manęs tai nesujaudino.

Vaikinas:

-O tave apskritai kas nors kada nors sujaudina?

Kam rekomenduoju? Trumpo teatro fanams, pasiilgusiems seniai matytų aktorių scenoje. Nesibaidantiems perkeltinių prasmių, poezijos ir filosofijos teatre.

Kam nerekomenduoju? Klasikinio teatro gerbėjams, kuriems reikia, kad būtų aiškūs veikėjai, veiksmas, atomazga. Tiems, kurie nori viską suprasti, ką mato ir girdi. Tiems, kurie nueis į spektaklį visiškai nepasidomėję, apie ką jis.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas

Premjera 2024 10 29

Daugiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Marius Ivaškevičius. Kantas

15 Antradienis Spa 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai ne spektaklis. Tai spektaklio eskizas. Tikrasis spektaklis gali būti sukurtas jau kitąmet. Tad jūs, mieli žiūrovai, galite elgtis laisvai. Norite – filmuokite, norite – fotografuokite. Gal net į sceną galite išeiti, jei labai norite. Panašiai tokį monologą (perpasakoju iš atminties) prieš spektaklio „Kantas “ eskizą Vilniaus mažajame teatre pasakė į sceną išėjęs režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš kelerius metus, kai pasaulį buvo apėmusi pandemija, 2013 metais Mariaus Ivaškevičiaus parašytos pjesės skaitymus Oskaro Koršunovo teatras surengė virtualioje Zoom platformoje. Žiūrėjau tąkart pjesės tiesioginį skaitymą, po to buvo trumpas aptarimas. Detalių iš ano karto daug nepamenu, tik tai, kad pjesė apima vieną Imanuelio Kanto (1724–1804) gyvenimo dieną ir veiksmas vyksta jo namuose. Beje, šiais 2024 metais, yra minimos I. Kanto 300-osios gimimo metinės. Jam buvo skirtas ne vienas renginys įvairiose Lietuvos kultūros įstaigose.

Vilniaus mažajame teatre spektaklio „Kantas“ eskizas buvo pristatytas dar metų pradžioje. Nebuvau premjeroje ir stebėjausi, kad labai jau mažai atsiliepimų buvo viešojoje erdvėje po pirmųjų jo rodymų. Dar pagalvojau, ar ta tyla reiškia, kad spektaklis toks blogas, kad niekas nieko nerašo nenorėdamas įžeisti kūrėjų, ar tiesiog laukiama tikrojo spektaklio pastatymo, o tarpinis eskizas neaptarinėjamas.

„Kanto“ trukmė yra pusantros valandos, pertrauka nenumatyta. Vaidina aktoriai Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė. Sunku nuspėti, kaip galėtų atrodyti tikrasis spektaklis, nes eskizas lieka eskizu. Nelabai kažką kritiško ir apsimoka pasakyti, nes spektaklis dar tik kuriamas, eskizas nėra konstanta. Tai, ką mačiau, yra kažkas tarpinio tarp absurdo, ironijos ir kičo. Krentantys nuo galvų perukai, garsus tarno perdimas, improvizacijos teatro pasirodymus primenantis repavimas, – pavieniai nusijuokimai spektaklio metu girdėjosi šen bei ten, nors aš asmeniškai progos nusijuokti taip ir nesulaukiau. Nors spektaklis buvo trumputis, iš jo išėjo bent keli žiūrovai.

Atšalus orams grįžta mano mėgstamiausia „rubrika“ – nugirsti kitų žmonių žodiniai pasidalijimai apie spektaklį belaukiant paltų prie rūbinės. Tai šįkart parsinešiau tokį: „Nu va kaip faina buvo, ar ne? Toks atpalaiduojantis spektaklis, be įtampos“. Nežinau, nežinau, ar tokiu komplimentu būtų patenkinti spektaklio kūrėjai.

Kam rekomenduoju? O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjams. Norintiems trumpo, greito vakaro teatre. Ieškantiems pramogos, kurioje dalyvauja geriausi Vilniaus mažojo teatro aktoriai.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį, intelektualų teatrą, mąstantiems, ieškantiems teatre prasmės.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2024 -02- 21

Išsamiau: www.vmt.lt

Albert Camus. SVETIMAS

05 Šeštadienis Spa 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ 5 Komentaras

Žymos

, , , , ,

Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci pagal garsiąją Albert Camus knygą „Svetimas“ pastatė spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Eidama į teatrą bandžiau atgaminti kadaise skaityto romano siužetą ir neturėjau jokių išankstinių lūkesčių – neskaičiau išankstinių interviu su režisieriumi, nežinojau net, kokie aktoriai vaidins spektaklyje. Tai, kad spektaklis trunka 4 valandas ir turi vieną pertrauką taip pat sužinojau tik premjeros dieną, kai susirūpinau, kokiu transportu teks grįžti namo.

Į savo vietą – kėdę eilės viduryje (8 vieta) atsisėdau likus dešimčiai minučių iki spektaklio pradžios. Salėje stovėjo pusračiu sudėtos kėdės, keli mikrofonai, apšvietimo lampos, pianinas. Minimalizmas.

Už nugaros atsisėdo dvi rusakalbės moterys, kurios kalbėjo taip garsiai, kad, neabejoju, jų kalbas apie Izraelį ir vienos jų anūką, kuris labai, labai judrus, girdėjo trečdalis salės. Mintyse atskirą vietą eilėje prie pragaro vartų priskyriau porelei, kuri į savo 3 ir 4 vietas eilėje nusprendė eiti iš kitos pusės ir taip privertė atsistoti visą jau sėdėjusią eilę žiūrovų. Tuo tarpu apėjus iš kitos pusės jiems būtų reikėję pakelti tik 1 ir 2 vietose sėdinčiuosius.

Iš dešinės man atsisėdo pagyvenusių žmonių trijulė, kurios vienintelis vyriškis, duodu galvą nukirst, paskutinį kartą teatre buvo kokiais 1986-aisiais. Jaučiau tai šeštuoju pojūčiu ir supratau neklydusi, kai prasidėjus spektakliui jis ėmė muistytis, mykti, kažką replikuoti savo kaimynei, o pasibaigus pirmam veiksmui pusbalsiu pareiškė: „Tai jau einam namo“. Ir išėjo. Antrame veiksme turėjau tris laisvas vietas šalia, tad galėjau įsipatoginti, nes, teatro dievai mato, Naujoji LNDT salė yra nepatogiausių teatro salių topo viršūnėje.

Spektaklį „Svetimas“ dedu į tradicinio teatro stalčiuką vien todėl, kad jame nebuvo kamerų, kurios filmuoja ir vaizdą rodo ekranuose. Jau vien už tai duodu vieną patiktuką. Antras keliauja už vaidybą – parinktas tikrai įdomus aktorių sąstatas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius, Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius. Pastarasis pasirodo tik antrame veiksme, kuriame vaidina teismo posėdžio vertėją į anglų kalbą. Šitas režisieriaus ėjimas man liko mįslė – kam ir kodėl to reikėjo?.. Jei suprasit, brūkštelkit a.ž., man tikrai smalsu.

Jeigu pagrindinį spektaklio veikėją reikėtų nuspalvinti, ieškočiau pilko pieštuko. Pilki ir dažniausiai sakomi jo žodžiai: „Taip / Ne / Nežinau / Nesvarbu / Gal“. Į merginos klausimą „Ar mane myli?“, jis atsako: „Nežinau, greičiausiai ne“. Į teisėjo klausimą „Ar gailiesi nužudęs žmogų?“ atsako savo tradicine mantra „Taip, ne, nežinau“. Nuvažiavęs į prieglaudą atsisveikinti su mirusia motina, jis nenori jos pamatyti paskutinį kartą. Teisiamas už žmogžudystę ir sulaukęs mirties nuosprendžio jis išlieka pilkas (=abejingas) iki galo.

Pirmas spektaklio veiksmas man kažkuo priminė pjesės skaitymus, kai aktoriai prieš premjerą dar tik ruošiasi savo vaidmenims. Atrodė taip: aktoriai sėdi pusračiu ant kėdžių, Jurga Kalvaitytė skaito ištraukas iš A. Camus „Svetimas“, o aktoriai vaidina etiudus. Antroji spektaklio dalis buvo kitokia – pasikeitė ne tik dekoracijos, bet ir veiksmo vystymas: vaidybos buvo daugiau, knygos skaitymo mažiau.

Ar rekomenduoju šį spektaklį kitiems, atsakysiu pagrindinio veikėjo Merso žodžiais: „Taip ne, nežinau“. Tiems, kurie teatre lankosi dažnai arba kuriems patiko romanas „Svetimas“, taip. Tiems, kurie paskutinį kartą teatre buvo 1986-asiais, ne. O dėl visų kitų – nežinau.

Prasidėjęs 19 valandą, spektaklis truko lygiai tiek, kiek nurodyta anonse – keturias valandas. Pro teatro duris išėjau 23 valandą. Spalio vakaras pasitaikė pakankamai šiltas, Gedimino prospekto kavinėse buvo apypilnės, miestas gyveno savo gyvenimą. Į pabaigą ėjo 2024-ieji metai. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 metais (šaltinis).

***

Režisierius Jernejus Lorenci

Premjera 2024 10 03

N-16

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Virginija Rimkaitė. PATINA

29 Sekmadienis Rgs 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

„Sirenų“ festivalio dėka Vilniuje pamačiau Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklį „Patina“, režisierė Eglė Švedkauskaitė. Ačiū už tai, nes spektaklis paliko gerą įspūdį, buvo per trumpas ir baigėsi per greitai, mielai pažiūrėčiau ir antrą seriją, jeigu tokia būtų parašyta ir pastatyta teatre.

Žinot tą medinių kaladėlių žaidimą „Jenga“? Jame būna pastatytas bokštas iš daug mažyčių kaladėlių, kurias po vieną paeiliui traukia žaidžiantieji. Ištrauksi vieną – bokštas gali sugriūti, bet gali ir nesugriūti, tada teks traukti dar vieną, tikintis, kad nesugrius ir šį kartą. Būtent toks kaladėlių traukimo ir griūties laukimo jausmas mane buvo apėmęs pusantros valandos, kol tęsėsi spektaklis. Atrodo, dar vienas dialogas ir kad dės griaustinis (viso veiksmo metu lijo) taip, kad suduš visas scenoje esančios šeimos kiautas. Dar minutė ir pjesės herojai atsibus iš kažkokio košmariško sapno, pradės gyventi įprastai, mąstyti normaliai.

Absurdo drama yra taikliausias spektaklio apibūdinimas. Nes kaip pavadinti tai, kad šeimos motina (aktorė Nomeda Bėčiūtė) su savo suaugusiais vaikais elgiasi taip, kaip su keturmečiais. Antrąjį sūnų ji gimdė tik tam, kad jis taptų širdies donoru sunkiai sergančiam pirmagimiui. Dabar pastarajam 36 metai, o jis nė nesiruošia mirti. Negana to, paskutinio sveikatos patikrinimo metu motinai jaunas gydytojas pašnibždėjo, kad jos nuo gimimo sunkiu ligoniu laikomas Henrikas (aktorius Josif Baliukevič) yra sveikas. Jaunesnysis Albertas (Tautvydas Galkauskas), iki tol nuolankiai laukęs, kada galės savo širdį padovanoti broliui, staiga apsigalvoja ir sako norįs pats gyventi. Vyresnįjį Henriką palieka žmona, bet motina tą pačią dieną suorganizuoja jam antrą žmoną, našlaitę Magdaleną iš kaimynystės. Tiesa, Magdalenos vardas motinai nepatinka, tad nuo šiol ji vadinsis Viktorija. Magdalena-Viktorija (aktorė Inga Jarkova-Bučienė) sutinka tapti žmona ir mama Henriko kūdikiui. Vos spėjus suvirškinti, kas čia vyksta, skambutis į duris – apsigalvojusi (arba todėl, kad suvalgė visą pasiimtą maistą ir dabar yra alkana) grįžta pirmoji žmona (aktorė Aistė Šeštokaitė). Žodžiu, scenoje tiek reikalų, kad mama mia, tik laikykis…

Be jokių emocijų, tarsi mechaniškai, sakomi spektaklio dialogai itin dera prie sterilios Onos Juciūtės sukurtos scenografijos. Kambarys baltas, baltas, be jokio ryškaus akcento ar detalės. Lyg operacinė, tik joje operuojami ne kūnai, o preparuojami žmonių gyvenimai ir likimai.

Pati esu ir mama, ir dukra, ir marti, ir kaimynė, gal todėl spektaklyje suradau dalelę savęs. Ir visuomenės, kurioje gyvenu, atspindžių. Lauke prie lango pliaupiant lietui guli kraujuotas Albertas, o kambary motina su vyresniuoju sūnumi geria arbatą. Į Magdalenos/Viktorijos klausimą, ar nenueis pažiūrėti, kas nutiko Albertui, motina atsako paprastai: „Ne. Dabar mes geriam arbatą“. (Užvakar žiniasklaidoje buvo kilęs triukšmas dėl iš „Akropolio“ pavogto vaiko. Verkiantį berniuką pagrobėja Vilniuje vežė trimis autobusais, niekas tam nesutrukdė. Ko gero, visi tuo metu gėrė arbatą).

Spektaklio trukmė yra pusantros valandos be pertraukos. Motiną vaidinusi aktorė Nomeda Bėčiūtė 2023 metais buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Moters vaidmuo“.

Labai laukiu kitų Lietuvos teatrų spektaklių Vilniuje. Pažadu, sėdėsiu pirmoje eilėje.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023 10 06

Išsamiau apie spektaklį: www.vsdt.lt

Thomas Mann. Užburtas kalnas

23 Pirmadienis Rgs 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Savo jubiliejinį 60-ąjį sezoną Jaunimo teatras pradėjo Krystiano Lupos premjera „Užburtas kalnas“ pagal Thomo Manno to paties pavadinimo romaną.

Prieš pasirodant Vilniuje, spektaklis buvo parodytas Zalcburgo teatro festivalyje. Po to skaičiau visokių atsiliepimų – ir kad spektaklis sulaukė pagyrų festivalyje, tapo jo puošmena, ir kad po pirmos dalies iš spektaklio išėjo bene pusė žiūrovų.

Nesidomėjau labai būsimu spektakliu ir neplanavau eiti į premjerą, nes rugsėjis ir taip buvo ulialia koks smagus ir su daug veiklos. BET. Nusipirkau bilietą ekspromtu tik todėl, kad pamačiau jo pradžios laiką – šeštadienis 16 val. Pagalvojau – pagaliau savaitgaliais spektakliais netempiami į naktį, į juos gali atvažiuoti žiūrovai iš kitų miestų ir po spektaklio oriai grįžti namo. Man patiko ši detalė, vien dėl jos nusipirkau bilietą. (Nekenčiu, kai spektaklio pradžia yra 19.30, o pabaiga – 23.20).

Ne iš karto pastebėjau, kad spektaklio trukmė – 5 val. 20 min. Eina sau!.. Beveik visa darbo diena. Ir tik viena pertrauka. Tai reiškia, kad pirmoji spektaklis dalis trunka 2,5 val. Tada pertrauka ir antroji dalis vėl bus 2,5 val. Wow. Matyt, dėl šios priežasties ir bilietų į premjerą buvo dar premjeros išvakarėse. Tikrai ne kiekvienas savo noru gali norėti į tokio ilgumo spektaklį…

Beje, Jaunimo teatras šioj vietoj ar tik nebus pasiekęs ilgiausios trukmės spektaklių rekordą? Pamenu šiame teatre rodomus kitus ilgo metro spektaklius „Austerlicas“ (5 valandos) , „Puikus naujas pasaulis“ (5 valandos) , „Erinijos“ ( 5val. 20 min.), „Don Kichotas“ (4 valandos) ir kt.

Pirmų dviejų spektaklio scenų nepamenu. Atsiprašau, bet tiesiog nesuvaldžiau snaudulio. Dieną dirbau, vakarop jautėsi nuovargis. Nors paskutinį kavos gurkšnį išgėriau jau peržengusi teatro slenkstį, atsisėdusi į savo vietą ir scenoje pamačiusi neskubrų jo veiksmą, išgirdusi tylią muziką panirau į tokią būseną, kurią apibūdinčiau šiapus ir anapus. Per miglą menu, kad scenoje tuo metu buvo mokytoją vaidinęs A. Kazanavičius, bet ką ir kodėl jis kalbėjo, negirdėjau… Nėra jauku, kai nenulaikai galvos iš snaudulio ir pulsas kyla nuo minties „O jei užknarksiu?“… Bet organizmas kažkaip susiėmė, snaudulys dingo ir toliau visą veiksmą stebėjau atidžiai iki paskutinės minutės.

T.Manno romaną skaičiau jaunystėje, kai man buvo maždaug tiek, kiek pagrindiniam knygos herojui Hansui Karstorpui (jį vaidino Donatas Želvys). Yra likusių prisiminimų, bet prieš spektaklį norėjau juos atgaivinti pasiimdama knygą iš bibliotekos. Kaip parodė visų Lietuvos bibliotekų elektroninė sistemą http://www.ibiblioteka.lt, Vilniuje nebuvo nei vieno laisvo šios knygos egzemplioriaus. Visi paimti kitų skaitytojų. Gal knyga gimnazistų literatūros sąraše privaloma? Nežinau.

Esu mačiusi ir kitus Lietuvoje režisuotus K.Lupos spektaklius. Labai didelį įspūdį buvo palikusi „Didvyrių aikštė“. „Austerlicas“ patiko mažiau, man pasirodė pernelyg ištęstas, kai kurios scenos stabdė veiksmą ir, atrodo, buvo visai nereikalingos. Iš ankstesnių spektaklių pažįstama režisieriaus maniera jaučiama ir spektaklyje „Užburtas kalnas“. Kažkuo panaši man pasirodė netgi scenografija. Spektaklyje vaidinamos scenos yra atskirtos, jos neskubrios, su tylos pauzėmis, su ilgais filosofiniais monologais. Nors spektaklyje naudojamas ekranas ir rodomos vaizdo projekcijos, man jis pasirodė toks gana tradicinis, klasikinis.

Sunku pasakyti, kodėl niekas nepataria režisieriui patrumpinti jo spektaklių iki padoresnės trukmės – kai kurios scenos tikrai buvo perteklinės ir šį kartą. Suprantu, kad romanas storas, pasakyti norisi daug, bet kartais mažiau yra daugiau.

Spektaklyje vaidina keliolika Jaunimo teatro aktorių: vyresnieji Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Neringa Bulotaitė, jaunieji Matas Dirginčius, Aušra Giedraitytė, Matas Sigliukas, Paulina Taujanskaitė ir daug kitų.

Į klausimą „Ar patiko spektaklis?“ šįkart neatsakyčiau vienareikšmiai. Buvo tikrai labai gražių momentų scenoje: seniai matytų pasiilgtų aktorių ir ryškių jų kuriamų personažų; įdomių režisūrinių sprendimų; stiprios scenografijos ir kostiumų dailininko darbų. Tačiau buvo ir kita mėnulio pusė: skaudantis užpakalis nuo 5 valandų sėdėjimo ne pačiose patogiausiose kėdėse; nuobodžių scenų; pritrūko ir didesnių muzikinių akcentų.

Manau, kad spektaklis nesurinks pilnų salių. Ar surinktų sutrumpėjęs iki 3 val.? Gal. Nežinau. Žinau tik, kad po spektaklio dar stipriau noriu paskaityti primirštą „Užburtą kalną“.

Kam rekomenduoju: tradicinio teatro mėgėjams ir tiems, kuriems spektaklio ilgis nė motais. Mėgstantiems intelektualų teatrą, besidomintiems žmogaus tobulėjimo ir filosofijos temomis.

Kam nerekomenduoju? Nebuvusiems teatre paskutiniuosius dvejus metus. Mėgstantiems pramoginį teatrą. Turintiems stuburo problemų, kai negalima ilgai sėdėti vienoje vietoje.

***

Thomas Mann „Užburtas kalnas“. Režisierius Krystian Lupa.

Spektaklio premjera: 2024-09-20

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Joanna Bednarczyk. QUANTA

16 Pirmadienis Rgs 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Režisieriaus Luko Twarkowski režisuotas spektaklis „Quanta“ pradėjo naują Nacionalinio dramos teatro sezoną. Kažkaip neplanavau pirkti bilieto būtent į pirmą premjeros dieną, bet pasirodo, kad netyčia pataikiau į patį pirmąjį rodymą.

Premjera nebuvo labai sėkminga, nes turėjęs prasidėti 18.30 val. spektaklis vėlavo daugiau kaip pusvalandį. Teatro fojė buvo taip tvanku, kad damos vėdinosi tuo, kas po ranka papuolė, vyrai braukė prakaito lašus. Spektaklis vėlavo, laiką reikėjo kažkaip „prastumti“, nepatingėjau ir atsisiunčiau termometro apps’ą – jis parodė, kad fojė temperatūra buvo 29 laipsniai! Lauke rodė 21. Žinant, kad teatras ką tik užbaigė pastato rekonstrukciją, architektams būtų galima užduoti ne vieną klausimą šia tema. Bet tiek to. Pagaliau pasigirdo teatro skambutis, ženklas, kad spektaklis tuoj pasidės.

Pirmos kelios spektaklio minutės buvo tokios keistos – scenoje kybantis milžiniškas ekranas buvo pusiau buvo juodas, o kita jo pusė rodė vaizdą. Po penkių minučių atsirado angliški titrai, bet po poros sakinių dingo ir jie. Spektaklis buvo sustabdytas, visi paprašyti būtinai išeiti iš salės ir palaukti. Pasak pranešėjo, sutvarkius techninius trukdžius, spektaklis vėl prasidės iš naujo. Taigi, vėl atsidūrėme fojė.

Kurį laiką rimtai tariausi su savimi, gal verta eiti namo. Tas vėlavimas ir sustabdytas spektaklis tikrai nebuvo gera pradžia… Bet smalsumas nugalėjo, likau ir praėjus daugiau kaip valandai nuo repertuare numatytos pradžios spektaklis vėl prasidėjo.

Jeigu buvote šio režisieriaus ankstesniuose spektakliuose „Lokis“ arba „Respublika“ ir jie jums pasirodė šiaip sau, galite drąsiai praleisti ir „Quanta“. Nebuvo nieko naujo, kas nebuvo jau matyta ankstesniuose jo spektakliuose. Kas buvo? Buvo nepriekaištingas šviesų dailininko, projekcijų ir kompozitoriaus darbas, įspūdingi sumontuoti kambariai scenoje, juose vykstantis veiksmas, kameros, filmuojančios aktorius ir tiesiogiai transliuojamas vaizdas didžiuliuose ekranuose. Realiai tai buvo kino seansas teatro scenoje. Ne spektaklis. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose metas naujai nominacijai – geriausias kino darbas. Spektaklis „Quanta“ galėtų drąsiai į ją pretenduoti.

Visi spektaklyje vaidinantys aktoriai yra puikūs, tačiau „Quantoje“ jiems teko kino statistų vaidmenys, kurie niekaip neatskleidžia talento ar galimybių. Spektaklyje daug svarbiau buvo techniniai parametrai: atsistoti taip, kad kamera stambiai fiksuotų veidą; stiklinę nuo stalo numesti taip, kad kritimą spėtų užfiksuoti kamera; daryti veiksmus skirtinguose kambariuose sinchroniškai tada, kai kameros filmuoja ir transliuoja dvi skirtingas scenas vienu metu ekrane ir pan. Riebus minusas buvo per mikrofonus aktorių sakomas tekstas, neretai jis buvo tylus, neaiškus, tad teko skaityti angliškus titrus, kad suprastum, apie ką kalba.

Pats spektaklio siužetas visai intriguoja: 1938 metais viename Šveicarijos viešbutyje susitinka šiaip jau gyvenime niekada nesusitikę žmonės (realūs, kadaise gyvenę garsūs fizikai). Tačiau tie personažai kažkokie sušiuolaikinti ir pritempti. Ką reiškia sušiuolaikinti? Na, pavyzdžiui, emancipuota moteris (buvo), homoseksualus veikėjas (buvo, ne vienas) ir kt. Spektakliui „Quanta“ pjesę rašė režisieriaus kūrybinė bendradarbė Joanna Bednarczyk, kūrusi tekstą ir „Respublikai“.

Spektaklis trunka apie pusketvirtos valandos ir yra dviejų dalių su viena pertrauka. Neišeikite po pirmos dalies – antroji daug įdomesnė.

Spektaklis nenustebino, nesujaudino ir nesukėlė jokių inspiracijų tolimesnei diskusijai ar pagalvojimui, ką aš čia dabar pamačiau. Panašiai galvoju ne aš viena, paskaitykite kitų įspūdžius „Vakar buvau teatre“ feisbuko paskyroje ČIA.

Iš spektaklio pliusų paminėčiau art deco detales scenografijoje ir kostiumų dizaine (kostiumų dailininkė — Svenja Gassen).

Tačiau savo trumpą įspūdį noriu užbaigti mano akimis tobula režisieriaus L. Twarkowski citata iš priešpremjerinio interviu: „Manau, svarbiausia atsipalaiduoti, būti atviram ir neieškoti atsakymų. Į galvą ateina graži režisieriaus Tarkovskio citata: „Kai žmonės bando suprasti mano filmus, jie praleidžia visą esmę.“ Viskas yra susiję su patirtimi ir atsivėrimu. Tai mes ir siekiame padaryti“ (interviu nuoroda ČIA).

Kam rekomenduoju? Labiau jaunai publikai; mėgstantiems eksperimentus ir performansus teatre; besidomintiems fizikos istorija; spektaklių „Lokis“ ir „Respublika“ fanams.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį teatrą ir tiems, kas turi alergiją ekranams ir vaizdo kameroms teatro scenoje.

***

Režisierius Lukas Twarkowski.

Premjera: 2024-09-13

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ

30 Sekmadienis Bir 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Iš antro karto patekau į šį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį. Pirmą kartą bilietą nusipirkusi eiti negalėjau, tad jį padovanojau. Šįkart jau visiškai teatro sezono pabaigoje pagaliau pamačiau Yanos Ross režisuotą spektaklį „Apmąstant omarą“ pagal David Foster Wallace pjesę. Nevaidinsiu protingos – David Foster Wallace pavardę prieš spektaklio premjerą išgirdau pirmą kartą. Dėdė Googlas pasiūlė internetinės enciklopedijos Wikipedia paslaugas, po kurių sužinojau, kad šis JAV rašytojas (1962-2008) publikavo savo kūrinius spaudoje, o po jo mirties išleistas romanas buvo nominuotas Pulitzerio premijai.

Spektaklis pastatytas pagal vieną iš rašytojo esė, kurioje pasakojama apie omarą. Tą, kuris metamas į puodą dar gyvas ir kurio festivaliai vyko (o gal tebevyksta) kažkokiame mažame JAV miestelyje. Ar jaučia skausmą omaras, įmestas į verdantį vandenį? Kiek užtrunka laiko, kol jis numiršta puode? Ar jaučiame skausmą mes, žmonės, gyvendami šalia toksiškų tėvų, nemylimų mylimųjų? Ką jaučiame valgydami omarus ir kitus gyvius?

Klausimų spektaklis iškelia daug (visi jie šiandien labai madingi!), o atsakymo nepateikia nei vieno. Tad tik žiūrovo reikalas, ką jis po pusantros valandos teatre išsineš iš spektaklio namo. Spektaklis rodomas be pertraukos Mažojoje salėje.

Vaidino šįkart keturi aktoriai – Miglė Polikevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis, Jūratė Vilūnaitė. Spektaklio pradžioje kartu su aktoriais į sceną išėjo ir dar vienas vaikinas, kuris pasirodė tik tą vieną kartą ir ištarė vieną sakinį apie tai, kad „susirgus aktorei, čia, scenoje, dabar turi pasirodyti jis, režisierės asistentas“ (cituoju apytiksliai, bet mintis buvo tokia).

Labai patiko spektaklio vizualika – kostiumai, šviesos, scenografija, rekvizitas. Turinys irgi toks, kad žiovauti nebuvo kada. Tačiau išėjusi iš spektaklio ir eidama Gedimino prospektu jau galvojau apie kažką kitą. Tai, ką pamačiau ir išgirdau, nutekėjo kaip nuo žąsies vanduo (atsiprašau, ne nuo žąsies, o omaro). Kažkaip man liko toks jausmas, kad spektaklis buvo sukurtas dėl labiau dėl formos ir temos, o ne turinio. Šiandien, kai rašau, praėjo gera savaitė po spektaklio ir aš negaliu prisiminti anei vienos citatos, anei vieno dialogo, anei jokios minties. Viskas, kas užsiliko, tai vaizdinys scenos, kai guminiais žvejų kostiumais apsirengę aktoriai traukia iš statinių omarus. Tik tiek.

Nežinau kodėl, bet į galvą šovė pamatyto spektaklio palyginimas su mitingais Vinco Kudirkos aikštėje. Ten jų būna daug ir įvairiais klausimais. Būna ir gana efektingų – su plakatais, mikrofonais, muzika, performansais… Eini pro šalį, įdomu užmest akį, bet parėjus namo nesugebėtum pasakyti, tai apie ką jie ten piketavo…

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2023 09 21

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Biografinės improvizacijos JUODA – BALTA

21 Antradienis Geg 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Senokai nerašiau. Kažkoks pasiutęs pavasaris pasitaikė šiemet. Su labai daug kitų veiklų ir kažkokiu rašymo bloku. Buvau ir viename spektaklyje, ir kitame. Bet grįžusi neprisėdau jų aprašyti ir po kelių dienų (ar savaičių) įspūdis išgaruodavo. Numodavau ranka: „Ai, ir apsieisiu“.

Kai nusipirkau bilietą į „Atviro rato“ spektaklį, žinojau, kad bus gerai. Vidinis jausmas toks buvo. Be daug rekvizito, jokio perspaudimo ir pervaidinimo, bet daug paprastumo ir nuoširdumo. Tokius prisiminimus turėjau iš anksčiau matytų „Atviro rato“ spektaklių. Žinojau, kad spektaklyje sėdėsime ratu ir laukiau to. Kažkoks magiškas momentas, kai žiūrovai sėdi viename rate, mato priešais aktorių akis, o ne daug juodų nugarų ir scenos pakylą, kaip būna įprastai didelėje salėje.

Spektaklyje JUODA-BALTA „Atviras ratas“ tęsia savo unikalią tradiciją, nuo kurios ir prasidėjo jų teatrinis kelias, – kurti spektaklius biografinių improvizacijų principu. Ką tai reiškia? Tai, kad šiame spektaklyje nėra įprasto kelio: ponas režisierius suranda pjesę ir pastato ją teatre. Tai tarsi teatro laboratorija, kur personažai ir siužetas kuriami iš savo ir artimųjų prisiminimų, iš pažinotų žmonių, jų likimų.

Spektaklio tema – sovietinė Lietuva ir jos žmonės. Prisitaikantys prie sistemos, siekiantys karjeros, plaukiantys pasroviui arba atvirkščiai, keliantys klausimus, už kuriuos gali būti pasodinti į kalėjimą, psichiatrijos ligoninę ar ištremti į Sibirą. Kulminacija – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-osios įvykiai.

JUODA-BALTA režisierius – Aidas Giniotis, vaidina Jurgis Marčėnas, Matas Pranskevičius, Ieva Stundžytė, Justina Smieliauskaitė, Jonas Šarkus, Aistė Šeštokaitė, Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė. Spektaklis rodomas be pertraukos ir trunka… nepamenu, kiek. Gal pusantros valandos? Panašiai. Išėjusi iš spektaklio neskubėjau žiūrėti į laikrodį, nes buvo apie ką pagalvoti ir taip…

„Šį spektaklį reiktų jaunimui privalomai rodyti, – įspūdžiais dalijosi pro duris šalia manęs einanti porelė, – nes jie išvis neturi supratimo, kas tuo metu vyko“. Vagiu šitą nepažįstamųjų komentarą, nes jis man patinka. Nors spektaklio tema, matyt, labiau jaudina vyresnio amžiaus žmones, jų „Menų spaustuvėje“ buvo dauguma.

Tai spektaklis apie drąsą ir baimę, apie likimus žmonių, kuriems gyvenimo loterija lėmė gyventi okupuotoje šalyje, melo, veidmainystės, prisitaikymo laikais. Ir laisvės gurkšnis atgavus nepriklausomybę, tas milžiniškas virsmas, kai turi sukurti save iš naujo, permąstyti tai, kaip gyvenai ir kaip gyvensi dabar.

Tai spektaklis, kurį drąsiai ir atvirai rekomenduoju pamatyti visiems. Jame nebus tik balta arba juoda. Bus visaip.

***

Apie spektaklį išsamiau: www.atvirasratas.lt

Premjera: 2020-09-22

Gatvės spektaklis „Beton, beton, I love you“

02 Ketvirtadienis Geg 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Gatvės spektaklis „Beton Beton, I Love You“ – pasivaikščiojimas po Antakalnio kiemus ir jaunų aktorių vaikystės užkaborius. Spektaklis sukurtas „Vileišio18″ kūrybinės rezidencijos metu ir paremtas tikromis istorijomis.

Spektaklio pradžia biliete buvo nurodyta Antakalnio gatvėje. Renkamės visi prie parduotuvės ir dairomės vieni į kitus – kurie čia aktoriai, o kurie – žiūrovai?..

Iš šalia esančio kazino išeina toks trumpaplaukis maroziukas su į kišenes sugrūstomis rankomis ir pradeda prie mūsų kabinėtis. Susižvalgome su drauge – ar čia tikras personažas, ar iš spektaklio?

Žiūrovų susirinko keliolika ir visi tikrai jauno amžiaus. Aktoriai, tiesa, pasirodė esantys dar jaunesni už juos. Ir labai gerai, kad dauguma žiūrovų buvo nesulaukę trisdešimties, nes spektaklyje aptariamos temos jiems ir buvo skirtos. Kai kurių žargonu sakomų žodžių nesupratau, nes jie nebuvo iš mano vaikystės, bet tai netrukdė pajusti (+pajausti) bendrą spektaklio nuotaiką.

Apie ką spektaklis? Apie vaikystę ir brendimą. Ryškūs personažai, kiemo ir gatvių „poniatkės“, kioskų istorijos, prisiminimai apie draugus, nedraugus ir vietos keistuolius. Visa tai telpa į pusantros valandos vaidinimą.

Spektaklio metu keliaujama po Antakalnio kiemus ir kiemelius. Smagiausi momentai buvo tada, kai į aktorių ir žiūrovų būrį įsipainiodavo tikri praeiviai. Jie labai organiškai papildydavo teatrinį vyksmą. O gal jie visai neatsitiktiniai praeiviai? Gal irgi aktoriai ar jų prikalbinti žmonės? Nežinau, nesužinosiu, o ir nereikia.

Man spektaklis patiko, nors greičiausiai jis buvo kurtas galvojant ne apie mane, o apie perpus jaunesnius žmones.

Vaidina: Dominykas Vaitiekūnas, Vaiva Ona Makūnaitė, Armanda Rudelytė, Rugilė Jankauskytė, Justina Biekšaitė. Būtinai turiu paminėti kompozitorių Edviną Siliūną, nes muzika labai svarbi šio spektaklio dalis. Spalvingus personažus padėjo kurti ir kostiumų dizaineris: Paulius Večeris.

Šio spektaklio reklamą užmačiau feisbuke, meno erdvių „Vileišio 18“ paskyroje ČIA.

Kadangi prieš spektaklį niekas nesakė, kad fotografuoti draudžiama, papyškinau pora nuotraukų.

Ivan Vyrypajev. JAUDULYS

28 Trečiadienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , ,

PAGALIAU! Sulaukėm Vilniuje teatro gastrolių. Nacionalinis Kauno dramos teatras į Jaunimo teatro sceną atvežė režisieriaus Aleksandr Špilevoj režisuotą spektaklį „Jaudulys“ pagal Ivan Vyrypajev pjesę. Valio ir ačiū. Ir prašom dažniau.

Tačiau atėjus į spektaklį ir praėjus kokioms penkioms minutėms nuo jo pradžios mane ištiko deja vu jausmas – aš visa tai jau girdėjau! Žinau, kas ką pasakys ir kas po to bus. Mistika visiška. Pamenu, kad šitą savo tinklaraštį pradėjau rašyti dėl panašios priežasties – buvo, kad ateinu į spektaklį, klausau, žiūriu ir suprantu… jog aš jame jau buvau. Tada pasakiau sau, kad imu užsirašinėti pamatytus spektaklius, sutaupysiu tokiu būdu ir laiko, ir pinigų. Tai kas čia nutiko dabar? Laužiau galvą iki spektaklio pabaigos, o grįžusi puoliau guglinti. Galvos neguldau, bet visai gali būti, kad karantino metu online kažkur buvo transliuojamas šios pjesės skaitymas. Jį aš ir mačiau.

Tačiau nepaisant to, kad pjesė pasirodė man žinoma, spektaklis įtraukė nuo… iki. Drąsiai galiu rekomenduoti jį pasiilgusiems klasikinio, dialoginio teatro. Charakteringi personažai, puikūs aktoriai (Nelė Savičenko, Mantas Zemleckas, Gytis Ivanauskas, Martyna Gedvilaitė, Arnas Ašmonas ir Dainiaus Svobono balsas), tiksli scenografija ir meistriškai susukti Ivan Vyrypajev tekstai. Ko daugiau reikia geram vakarui teatre? Man viso to užteko, nieko nepritrūko ir nieko nebuvo per daug.

Spektaklio siužetas neįmantrus: lenkų žurnalistas atvažiuoja imti interviu iš žinomos ir ekscentriškumu garsėjančios rašytojos, kuri gimė Lenkijoje ir turi žydiškų šaknų. Rašytojos dukra ir prodiuseris praveda ilgą instruktažą, ko klausti ir ko neklausti primadonos. Interviu prasideda. O tada…

Spektaklis yra vienos dalies, truko mažiau kaip dvi valandas.

Kam rekomenduoju? Besilankantiems teatre nelabai dažnai; mėgstantiems klasikinį teatrą; norintiems ramaus ir jaukaus vakaro teatre; ieškantiems ne per ilgo spektaklio; Ivan Vyrypajev fanams; manantiems, kad gyvenimo grožis slypi detalėse.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems novatorišką teatrą su daug efektų ir pričindalų; snobams.

***

Režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera 2022 kovo 18,19 d.

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

Birutė Kapustinskaitė. PORTALAS

23 Penktadienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo teatre Ašmenos gatvėje rodomo Manto Jančiausko režisuoto spektaklio „Portalas“ premjera įvyko 2021-aisiais, gūdžiais karantino laikais. Tąkart spektaklio nepamačiau, paskui kažkaip praslysdavo pro mano akis jo reklama, todėl tik dabar susiruošiau aplankyti.

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė pjesėje rodo jaunos šeimos pjūvį. Pjūvis čia labai tinkamas žodis, nes OKT teatro salė yra tokia pailga, nedidelė. Spektaklio metu ji tarsi perpjaunama pusiau: čia – aktoriai, o čia – žiūrovai. Marius Repšys ir Adelė Šuminskaitė vaidina pirmagimio besilaukiančią porą. Jis labai laukia gimsiančio vaiko, o ji vakarais skaito Nobelio literatūros premijos laureatės prancūzės Annie Ernaux knygą „Įvykis“, kuriame autorė pasakoja savo jaunystės istoriją, kuomet pastojo ir dėl abortų draudimo įstatymo nėštumą nutraukė nelegaliais būdais.

Netekęs darbo Audrius nedrįsta mylimajai apie tai pasisakyt, todėl pasislepia kompiuteryje. Čia laiką leidžia žaisdamas (ar, tiksliau, gyvendamas) virtualiame Portale. Jame turi savo vedlį, koučerį (aktorius Matas Dirginčius), pasiduoda jo įtakai ir Audriaus priklausomybė ir radikalumas vis didėja, didėja…

Sergančią Audriaus mamą turėjo vaidinti Eglė Gabrėnaitė, tačiau atėjus į spektaklį ant durų radom užrašą, jog dėl ligos ją keičia aktorė Danutė Kuodytė.

Spektaklis rodomas be pertraukos ir trunka mažiau kaip dvi valandas. Iš esmės jis yra (man taip pasirodė) melancholiškas ir liūdnas, todėl likau nesupratusi, ką reiškia Mariaus Repšio improvizaciniai bajeriai su publika. Ar jų paskirtis buvo stabdyti tą spektaklio liūdnumą, neleisti jam tapti sentimentaliu ir paviršiniu? O gal tai tebuvo nelabai į temą pasakyti ekspromtai? Nepasakysiu, geriausiai būtų jums patiems nueiti ir susidaryti nuomonę.

Kam rekomenduoju? Naujų technologijų mėgėjams (gyvai žaidžiamą kompiuterinį vaizdo žaidimą teatre mačiau pirmąkart); poroms; Mariaus Repšio gerbėjams; visiems, manantiems, kad virtualiame pasaulyje praleidžia per daug laiko.

***

Režisierius Mantas Jančiausias

Premjera: 2021 spalio 21 d.

Išsamiau apie spektaklį PORTALAS

Florian Zeller. SŪNUS

06 Antradienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

– Ką žinai apie režisierių Igną Jonyną?

– Igną Jonyną? Žinau, žinau… Taigi filmas „Lošėjas“.

Panašiai tokį dialogą būčiau suskėlusi iki apsilankymo Jaunimo teatre, spektaklyje „Sūnus“. Ignas Jonynas man asocijavosi su kinu, „Lošėju“ (2014) ir aktoriumi Vytautu Kaniušoniu, kuris tam vaidmeniui buvo parinktas taip taikliai, kad nuo tada tapo lietuviško kino Bredu Pitu (arba įsirašykite kitą žinomą holivudinę pavardę).

Na, o dabar Igną Jonyną galėsiu įvardinti ir kaip man patikusio spektaklio režisierių. Visai neseniai buvau prancūzų dramaturgo Floriano Zeller pjesės „Motina“ pastatyme (rodomas Oskaro Koršunovo teatre, režisierius Kirilas Glušajevas, vaidina Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis), todėl pamatyti dar vieną trilogijos dalį, šįkart „Sūnus“, buvo tikrai smalsu. Gi neeilinis sutapimas, kad skirtingi teatrai panašiu metu pristatė šio dramaturgo kūrybą.

Spektaklio centre – išsiskyrusi pora ir jų paauglys sūnus, kuriam gyvenimas tampa nebemielas ir jis nori iš jo išeiti. Naują šeimą sukūręs tėvas (Aleksas Kazanavičius) ir po skyrybų sugniuždyta paauglio motina (Neringa Varnelytė) stengiasi (?) padėti sūnui (Martynas Bertulis), bet nelaimingos pabaigos nuojauta sklando kažkur ore viso spektaklio metu.

Jeigu reiktų apibūdinti spektaklį vienu žodžiu, ko gero, kad jį pavadinčiau švariu. Kažkoks švaros jausmas buvo jį stebint ir klausant. Nieko ne per daug ir nieko ne per mažai. Nors tas baigties nuspėjamumas šiek tiek liūdino. Norėjosi apkabinti pagrindinį herojų, o jo tėvams pasiūlyti pagooglinti psichikos sveikatos specialistų kontaktų.

Spektaklis „Sūnus“ Jaunimo teatro pagrindinėje salėje rodomas be pertraukos ir trunka 1 val. 40 min.

Kam rekomenduoju? Besidomintiems emocinės sveikatos temomis; būsimų ir esamų paauglių tėvams; mėgstantiems teatrą be keiksmažodžių, vaizdo projekcijų, filmavimo kamerų ir kitų triukų.

Kam nerekomenduoju? Neseniai patyrusiems artimo žmogaus netektį; itin jautriems.

***

Režisierius Ignas Jonynas

Premjera: 2024 02 02

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

 

Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS

29 Pirmadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pasielgsiu man neįprastai ir pirmiausiai pasidalinsiu ne savo įspūdžiu, o pacituosiu, kaip šis spektaklis pristatomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro svetainėje: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su dar 13 kitų lyderiaujančių Europos teatrų (Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos Portugalijos, Belgijos, Taivano, Slovėnijos ir kt.) pirmą kartą istorijoje vykdo bendrą projektą STAGES, siekiant sukurti tvaresnio teatro metodiką. Visi projekte dalyvaujantys teatrai pagal amerikiečių autorės Miranda Rose Hall pjesę kuria spektaklį. Siekiama, kad spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ kiekvienoje šalyje būtų kuriamas taupant išteklius, taip pat atsisakant nebūtinų kelionių, skrydžių. Rodant spektaklį, jame gali būti naudojama tik ta elektra, kurią sugeneruoja scenoje esantys aktoriai, naudojama galia negali viršyti 150 vatų. Spektaklio sukūrimas yra finansuojamas Europos Sąjungos „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.“ (www.teatras.lt)

Paskutinis aukščiau esančios pastraipos sakinys, manau, yra aiškus atsakymas man (o ir kitiems), kodėl tokia pjesė atsirado LNDT repertuare. Ją režisavo Antanas Obcarskas, vaidina Gytis Ivanauskas. Spektaklyje pasirodo būsimieji aktoriai, kurių pagrindinė užduotis yra minti elektrą generuojantį dviratį.

Pirmiausia paieškosiu teigiamų dalykų, kuriuos išsinešiau iš spektaklio. 1. Tema. Klimato kaita, rūšių nykimas, naikinimas(-is) yra temos, kurios šiandien rūpi daugeliui, ypač jaunesnės kartos žmonėms. Taigi, tai proga juos atsivilioti į teatrą. 2. Aktorius. Gytis Ivanauskas yra labai talentingas ir tai aš žinau nuo tada, kai pirmąkart pamačiau jį O.Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Vėliau lankiausi ne viename Gyčio Ivanausko teatro projekte, mačiau jį vaidinant skirtingų teatrų scenose. 3. Trukmė. Spektaklis Mažojoje salėje truko 1 val. 15 min. Išties trumpai, nors šalia sėdėjęs vyrutis spėjo kelis kartus pažiovauti ir maždaug per vidurį vaidinimo iš spektaklio išėjo pora už manęs sėdėjusių žmonių.

Kas man ne taip labai patiko? Užkliuvo į ekologinės pjesės medžiagą prikaišioti asmeniškumai apie spektaklio režisieriaus ir spektaklio atlikėjo mamas ir jų mirtis. Nebuvo nei jautru, nei į temą. Taip pat spektaklis pasirodė skylėtas ta prasme, kad minčių šuoliai ar potemės neturėjo sklandžių perėjimų. Vienintelis labiau pavykęs bandymas buvo tada, kai studentai, būsimieji aktoriai, statė scenoje palapinę. Toji pauzė davė kelias minutes žiūrovams atsipūsti ir suvirškinti tai, kas buvo pasakyta. O ir pati pjesės medžiaga pasirodė pateikta kažkaip negiliai, paviršutiniškai. Lyg kalbėjimas apie kažką tik dėl kalbėjimo.

Antrą kartą į spektaklį neičiau ir net nelabai žinau, kam galėčiau rekomenduoti. Gal gimnazistų klasėms vietoj kokios biologijos pamokos? Kad jie galėtų užsisakyti tokį monospektaklį, pavyzdžiui, per Kultūros paso programą ir jis atvažiuotų į mokyklą. Nors nesu tikra, ar tie gimnazistai manęs paskui nepasiųstų toli, toli po tokios rekomendacijos… 

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera: 2024-01-26

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA

14 Sekmadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis yra įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Teatro interneto svetainėje radau spektaklio anonsą su informacija, kad spektaklio tekstų autoriai yra ne tik Dalia Grinkevičiūtė ar režisierė Eglė Švedkauskaitė, bet ir visi jame vaidinantys aktoriai – Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė. Įdomu, kaip atrodė spektaklio kūrimo procesas? Bandau įsivaizduoti: susirenka visa kūrybinė grupė ir drauge improvizuoja, kas ką sako ir ko nesako. Arba: susijungia visi į messengerio chatą ir rašo vieni kitiems dialogus?..

Truputį ironizuoju, nes spektaklio metu neapleido jausmas, jog spektaklio tema stipri, o jo dramaturgija – ne. Scenos viena po kitos sudėliotos bele kaip, dialogai kažkokie be meilės, visas spektaklis – be gylio ir nepaliekantis jokios emocijos.

Susidariau įspūdį, kad spektaklis labiau taiko į paauglių auditoriją, nors apie tai anonsuose nei žodžio. Kodėl taip manau? Akivaizdžios pastangos įtikti jaunam žmogui: spektaklyje filmuojama ir vaizdas rodomas ekranuose, vaikinas su seserimi pasikalba angliškai, na, tokia „senobinė“ (rašau kabutėse!) tema sušiuolaikinta.

Apie ką spektaklis? Užsienyje studijuojantis vaikinas gauna kūrybinę užduotį ir grįžta namo kurti filmuko apie šeimą. Tuo metu paaiškėja, jog šeimos namo kieme rastas užkastas stiklainis su tetos pasakojimu apie trėmimus ir Sibiro baisybes.

Spektaklio centre –sūnus, dukra, mama, tėtis. Jų tarpusavio santykiai, reakcija į atrastą dienoraštį. Sibiro realybė ir sąsiuvinyje aprašyti baisumai tarsi antraeiliai. „Fossilia“ trukmė – 1 val. 50 minučių, spektaklis rodomas Naujojoje salėje ir be pertraukos. Jeigu reikėtų išvardinti tris dalykus, palikusius didžiausią įspūdį, tai būtų scenografija, muziejaus darbuotoją vaidinanti Rasa Samuolytė ir optimali spektaklio trukmė.

Labai panašios tematikos (taip pat remtasi Dalia Grinkevičiūte) yra LNDT rodytas monospektaklis „Ledo vaikai“. Ten vaidino viena aktorė, bet, mano manymu, ji nuveikė daugiau, nei šiame spektaklyje visi penki sudėjus.

Kam rekomenduoju? Šeimoms, kurios nori supažindinti atžalas su Lietuvos istorija, tremtimi, Sibiru; norintiems pamatyti šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Rasą Samuolytę scenoje; besidomintiems, kokius spektaklius stato viena iš trijų LNDT meno vadovių.

Kam nerekomenduoju? Nemėgstantiems istorinių temų; teatre ieškantiems pramogų ir linksmybių.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023-04-21

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Joël Pommerat. DVIEJŲ KORĖJŲ SUSIJUNGIMAS

03 Trečiadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pirmiausia deklaruoju viešus ir privačius interesus – kvietimą į šį spektaklį gavau iš teatro. Šiaip įvairiausių pasiūlymų gaunu nuolat, bet dažniausiai atsisakau. Labai nenoriu būti priklausoma, ieškoti gerų žodžių ten, kur apibūdinimui užtenka vieno žodžio šūdas. Man nebe 19, todėl skeptiškai žiūriu ne tik į influencerių siūlomus „trečios jaunystės kremukus“, bet ir į kultūros paslaugų reklamą. Tos fotosienelės teatruose ir po premjerų nuotraukų gūsis su liaupsėmis žinomų žmonių storiuose rodo tikrai ne spektaklio vertę, o tik tai, kad kažkiek sekėjų turintis žmogus bilietą gavo dovanų. O gal ir dar kai ką prie bilieto. Dėl šių priežasčių anksčiau buvau net prierašą savo tinklaraštyje pasirašiusi: „Už bilietus moku pati, todėl rašau tai, ką noriu, o ne ką reikia“.

Jaučiu sentimentus Vilniaus senojo teatro pastatui. Jo turtingai istorijai, architektūrai. Ir, neslėpsiu, labai patiko sprendimas pakeisti pavadinimą iš Rusų dramos teatro į Vilniaus senąjį teatrą. Kartas nuo karto užsuku į šio teatro interneto svetainę patikrinti, gal repertuare atsirado spektaklių ir kitomis kalbomis, nebūtinai rusų. Lenkų, latvių, ukrainiečių, baltarusių, žydų?..

Spektaklį „Dviejų Korėjų susijungimas“ režisavo Monika Klimaitė. Jame vaidinama rusų kalba, dainuojama (gyvai!) anglų kalba, o iš abiejų pusių žiūrovai patogiai gali matyti titrus lietuvių kalba.

Prancūzų dramaturgas Joël Pommerat (g. 1963) vadinamas vienu ryškiausių teatro reiškinių savo šalyje. Esu mačiusi pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Raudonkepurė“ vaikams Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (jei turite vaikų, nueikite, tikrai verta).

2013 metais parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sudaryta iš 20 tarpusavyje nesusijusių epizodų, kuriuose kalbama apie meilę. Tad visiems normaliems žiūrovams kylantis klausimas „O apie ką spektaklis?“ šiuo atveju turi paprastai aiškų atsakymą – tai yra spektaklis apie meilę. O ten, kur meilė, visada atsiras vietos ir neapykantai, vienatvei, išdavystei, nesusikalbėjimui, kitiems nepūkuotiems jausmams.

Spektaklyje tilpo 15 pjesės epizodų, kuriuos vaidina keturi aktoriai – Jelena Juščenko, Nikolaj Antonov, Jevgenija Karpikova, Telman Ragimov. Spektaklis dėl savo dinamikos ir nuolat besikeičiančių scenų yra, sakyčiau, toks instagramiškas. Lyg Z kartai pritaikytas, kuriems dažnai užtenka skaityti antraštes ir žiūrėti iki 30 sekundžių trunkančius reelsus. Įsijausti į tai, kas vyksta scenoje, neįmanoma, nes kol smegenys suvirškina vieną vaidinamą situaciją, paukšt, ją jau keičia kita.

Labai patiko sprendimas susodinti žiūrovus scenoje pusračiu, o vaidinti viduryje. Sugriautos visos teatrinės sienos, panorėjęs aktorių galėtum paliesti ištiesęs ranką.

Tai, kad šiame spektaklyje apie meilę yra daug skirtingų epizodų – ir privalumas, ir trūkumas. Privalumas tas, kad epizodų scenarijai labai skirtingi, todėl atėjusieji žiūrovai gali susirasti jiems patinkančius. Man irgi iš visų pamatytų atmintin labiausiai įstrigo kokie 3. Matyt, juose labiausiai atpažinau save.

Spektaklis turi N-14 prierašą, yra vienos dalies ir trunka nepilnai dvi valandas.

Kam rekomenduoju? Mylintiems ir tiems, kurie šiuo metu nieko nemyli. Ir dar tiems, kurių šiuo metu nemyli niekas.

Kam nerekomenduoju? Turintiems alergiją rusų kalbai.

***

Režisierė Monika Klimaitė

Premjera: 2023 10 19

Išsamiau apie spektaklį: www.vsteatras.lt

Florian Zeller. MAMA

19 Antradienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Ryte nė nenutuokiau, kad vakare pamatysiu Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį pagal prancūzo romanisto Florian Zeller pjesę „Mama“. Kaip visada pirmadieniais, planavau eiti į protmūšį, bet kolegei prasitarus, kad netyčia vakarui liko vienas bilietas į OKT studijoje rodomą premjerą, apsisprendžiau per pusantros sekundės. O gal net per vieną. Kodėl taip greitai pakeičiau vakaro planus, priežastis buvo viena – anonsuose mačiau, kad pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Rasa Samuolytė (mama) ir Dainius Gavenonis (tėvas). Tai vieni talentingiausių savo kartos aktorių, mano pamėgti nuo ankstyvųjų jų darbų O.Koršunovo ir kituose spektakliuose. Šiemet Rasa Samuolytė buvo paskelbta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. Žinant, kad jos vyras aktorius Dainius Gavenonis Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo prieš kelerius metus, galima drąsiai sakyti, kad tai unikalus šeimyninis duetas, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus.

Spektaklyje „Mama“ jie vaidina ilgamečius sutuoktinius, kurių vaikai užaugo ir išėjo iš namų. Vieną dieną dar verdi košes vaikams, glostai jų galvas, geri jų bučinius ir meilę, o kitą dieną atsikeli ryte ir aplink tuščia. Esi niekam nereikalinga, niekas nesako „Myliu“. Dukra išvažiavo toli ir namo grįžta taip retai, kad tuoj pamirši, kaip ji atrodo. Sūnus (aktorius Aurelijus Pocius) susirado merginą (Augustė Ona Šimulynaitė), į kurios namus persikraustė ir ne visada atsako į mamos žinutes. Kas belieka? Jai – migdomieji, alkoholis, nuobodulys leidžiant laiką namuose. Jam – darbas, darbas, dar kartą darbas. Gal dar slepiama jaunesnė meilužė ir gailestis iš proto pamažu išeinančiai žmonai.

Kadangi OKT studija Ašmenos gatvėje yra mažytė, žiūrovų telpa nedaug, čia spektakliai būna su minimumu rekvizito, o aktoriai vaidina per ištiestos rankos atstumą. Spektaklis „Mama“ idealiai tinka tokiam formatui – dialogai įgauna papildomos įtampos, narpliojamos psichologinės temos atrodo dar artimesnės.

Dviejų valandų trukmės (be pertraukos) spektakliui dinamikos suteikia režisieriaus sprendimas tą pačią sceną suvaidinti dar kartą, bet jau iš skirtingos perspektyvos. Štai vyras vėliau nei įprastai grįžta namo po darbo, žmona pasitinka jį įsiaudrinusi, kyla konfliktas. Dublis du: vyras grįžta po darbo vėliau namo, žodžiai sakomi tie patys, bet pokalbis su žmona išlieka neutralus, netgi pozityvus. Kaip tai įmanoma? Taigi va, kad įmanoma. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Pagrindinė spektaklio herojė, išgirdusi, kad savo meile dusina sūnų ir negali jo paleisti, stebisi: „Argi meilė gali būti per didelė? Negali. Arba myli, arba nemyli“ (cituoju iš atminties). Visgi meilės gali būti per daug. Ne tik per mažai. Apie tai ir yra šis spektaklis.

P.S. Pasibaigus spektakliui publika negailėjo plojimų, aktoriai ėjo lenktis gal tris kartus. Ir kas labiausiai mane nudžiugino, kad žiūrovai plojo… sėdėdami. Neskubėjo stotis ir bėgti į paltų medžioklę. Dėl to darau išvadą, kad spektaklis buvo tikrai geras.

Kam rekomenduoju? Mamoms, tėčiams, dukroms, sūnums.

Kam nerekomenduoju? Išsioperavusiems jausmus.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas.

Premjera 2023-12-17

Daugiau apie spektaklį: www.okt.lt

Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“

05 Antradienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

„Potencialo daug, bet jis liko neišnaudotas“. Tokį Kamilės Gudmonaitės režisuotos taksofono operos vertinimą išgirdau po spektaklio važiuodama namo 2-uoju troleibusu. Dvi jaunos merginos taip aktyviai ir garsiai aptarinėjo ką tik pamatytą spektaklį, kad nori nenori viską girdėjau. Dabar galvoju, kad jos puikiai apibūdino tai, ką ir aš jaučiau išėjusi iš Nacionalinio dramos teatro. Tad jei tingite skaityti toliau, galite čia ir sustoti. Tai, ką pasakysiu vėliau, telpa į tą nepažįstamųjų frazę „Potencialo daug, bet jis liko neišnaudotas“.

Pirmiausia apie tai, kas išties patiko ir nusipelno didžiausių pagyrų.

Idėja. Ji tikrai smagi (nors ir neoriginali. Iš kur kilo, skaitykite šio spektaklio anonsuose). Operos ir baleto teatre pastatytas taksofonas kvietė į jį užsukti ir pasakyti tai, ką norėjote, bet nespėjote. Kaip prieš premjerą pasakojo spektaklio kūrėjai, ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Tekstai virto spektaklio pagrindu.

Bendradarbystė. Spektaklio kūrėjai yra trys – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Operomanija. Tai išties praturtina spektaklį.

Muzika, scenografija, choreografija. Spektaklyje gyvai grojantiems Operos ir baleto teatro muzikantams diriguoja Ričardas Šumila. Jei būtų mano valia, kompozitorius Dominykas Digimas Auksinį scenos kryžių už muziką gautų šiandien pat, nelaukiant Teatro dienos. Choreografas Mantas Stabačinskas ir scenografė Barbora Šulniūtė su užduotimis irgi susidorojo nepriekaištingai.

Ko pritrūko spektakliui?

Režisūros ir siužeto. Tekstai buvo pasikartojantys, monotoniški, kai kurie įgarsinti proverksmiais, lyg dar labiau norėtų pakrapštyti jausmus. Tiesą sakant, nepatikėjau, kad tie tekstai buvo įrašyti taksofone ir susakyti atsitiktinių žmonių. Kai kurie tokie pritempti ir dirbtiniai pasirodė. Visai neaišku, ką scenoje veikė tokie puikūs aktoriai kaip Vytautas Rumšas, Jolanta Dapkūnaitė ar Diana Anevičiūtė. Pastumdyti scenoje automobiliuką arba du kartus su lagaminu praeiti pirmyn/atgal… Nežinau, tai galėjo bet kuris teatro savanoris padaryti.

Klišės ir jausmų mygtukas. Vaikas scenoje, aišku, labai jausminga, bet kiek tai buvo pateisinama režisūrine prasme? Norėjosi širdį pavirpinti? Čia panašiai kaip klikbaitinės antraštės, visi žinom, kad juokingai skamba, bet vis tiek paspaudžiam. Kitas užkliuvęs dalykas – veiksmas vyko oro uoste. Oho, kaip netikėta (ironija).

Nosinės. Buvau spektaklyje trečią dieną ir jau buvau girdėjusi pirmuosius atsiliepimus: „Labai patiko, verkiau“, „Labai verkiau“, „Pasiimkite nosinių“. Nežinau, bet manęs veiksmas scenoje emociškai nepaveikė, nesujaudino ir nepravirkdė. Nors šiaip verkiu tikrai labai dažnai, kartais net žiūrėdama „Panoramą“ ar išgirdusi liūdnesnę naujieną. Matytas spektaklis buvo dailus, sklandus, estetiškas, bet tai ir visi epitetai, kuriuos galiu šiandien išspausti.

Garsas. Gal čia subjektyvu ir kalta tik mano klausa, bet per garsiakalbius sakomus tekstus girdėjau prastai. Teko sekti rodomus angliškus titrus, kad suprasčiau, apie ką kalbama, ir nepraleisčiau kokios detalės.

Prasmė. Koks tokio spektaklio tikslas? Pasakyti, kad nevertinam artimųjų, kol jie gyvi, per mažai su jais bendraujam? Na, tai visi žinom. Jau dvidešimt metų, kai apie tai triūbija psichologai, žiniasklaida, savipagalbos knygos. O gal tikslas yra tikėti, kad po spektaklio išėjusieji ims masiškai skambinti mamoms, tėčiams, močiutėms, seneliams ir broliams, sesėms? Nu gal…

Spektaklio trukmė yra pusantros valandos, jis rodomas be pertraukos. Didžioji salė, kurioje parodyta premjera, išoriškai nėra daug pasikeitusi, gal tik ryškiai raudonas kėdžių aksomas išduoda, kad jose dar nelabai kas sėdėjo.

Kam rekomenduoju? Mėgstantiems „Operomanijos“ darbus ir stilių; gyvos muzikos spektakliuose gerbėjams.

Kam nerekomenduoju? Neseniai patyrusiems vienokią ar kitokią netektį (mirtis, skyrybos ir pan.) Spektaklis gali pernelyg sujautrinti ir atverti dar neužgijusias žaizdas.

***

Režisierė Kamilė Gudmonaitė

Premjera 2023-12-01

Išsamiau: www.teatras.lt

Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS

03 Sekmadienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pažįstu žmonių, jaunų ir nejaunų, kurie nueina į teatrą, pamato kažką, kas neatitinka iki tol turėtos jų teatrinės patirties, susikurtų lūkesčių arba kertasi su vertybėmis ir po uždaro teatro duris labai ilgam. Metų metams. Todėl prieš einant į spektaklį būtų gerai nors šiek tiek apie jį pasiskaityti. Nesirinkti spektaklio tik todėl, kad, pvz., pavadinimas gražus ar bendradarbei patiko.

Prieš einant į Nacionaliniame dramos teatre rodomą Lauros Kutkaitės spektaklį „Teiresijo krūtis“ visai siūlyčiau užsukti į interneto svetainę Dramų stalčius ir ten perskaityti prancūzo Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) pjesę „Teiresijo krūtys“. Ji trumpa, neužtruksite ir suprasite, koks tai siurrealistinis kūrinys. Ir nors režisierė pjesę atkartoja ne pažodžiui, o tik atsispiria nuo jos, veiksmas scenoje taps gerokai aiškesnis. Apie ką spektaklis? Kaip sako jame vaidinanti aktorė Vitalija Mockevičiūtė, prieš spektaklį su megafonu ateinanti žiūrovų pasitikti į fojė, tai spektaklis apie tai, kad „moteris nenori būti moterimi, o vyras pradeda gimdyti vaikus“ (cituoju iš atminties, nesikonspektavau:)

Teresos, kuri dėl aukščiau įvardintos priežasties tampa Teiresijumi, vaidmenį atlieka aktorė Aistė Zabotkaitė. Jos vyresniąją versiją vaidina Dalia Michelevičiūtė. A.Zabotkaitei šis vaidmuo idealiai tinka. Jos vyrą, tą, kuris vėliau pagimdo labai daug vaikų, vaidina Domantas Starkauskas. Paskutinis aktorius šio spektaklio sąstate – Rytis Saladžius. Jo plastiškumas ir gebėjimas įsikūnyti į bet kokį personažą žavi jau labai seniai.

Šalia manęs sėdėjusi maždaug trisdešimties moteris viso spektaklio metu laikas nuo laiko kikeno. Tai girdėdama dar atidžiau žiūrėjau į sceną ir klausiau dialogų, pasiruošusi pakikenti ir aš. Tik taip ir nesulaukiau tinkamo momento, man spektaklis nebuvo juokingas ar linksmas. Spektaklio trukmė – pusantros valandos, jis rodomas Mažojoje salėje.

Nacionaliniame dramos teatre rodomas ir kitas režisierės Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis „Sirenų tyla“. Abu spektakliai vertybiškai panašūs. Tad jei kažkurį matėte ir patiko, drąsiai galite eiti ir į kitą.

Kam rekomenduoju: atviriems ir drąsiems žmonėms.

Kam nerekomenduoju: homofobams, šeimamaršininkams ir tiems, kuriems geriausias visų laikų spektaklis yra „Žaldokynė“.

***

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2023 11 17

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

R.Gavelis JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI

12 Sekmadienis Lap 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pavadinimas spektakliui yra svarbus. Aš taip manau. Nes Jaunimo teatre rodomame režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje pagal Ričardo Gavelio (1950-2002) knygą „Jauno žmogaus memuarai“ dauguma žiūrovų buvo jauni. Tokie, kurie nebuvo gimę, kai 1989 metais Ričardas Gavelis publikavo tokio pat pavadinimo savo 14 laiškų romaną. Aišku, galima manyti, kad lietuvių kalbos pamokų programoje yra šis kūrinys, todėl jaunimas atėjo jo pamatyti (vietoj skaityti), bet visai tikiu, kad ir pavadinimas vilioja renkantis, kur eiti.

Adaptuoti spektaklį scenai padėjo dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Ir šis duetas – režisierės ir dramaturgo – buvo pastebėtas 2022 metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose. Mindaugas Nastaravičius apdovanotas už geriausią metų dramaturgiją, o Eglė Švedkauskaitė gavo geriausios metų režisierės titulą.

Ričardas Gavelis, be jokių abejonių, buvo vienas geriausių savo laikmečio metraštininkų. Vilniaus metraštininkų. „Jauno žmogaus memuaruose“ tai akivaizdu – čia ir sovietinės nomenklatūros grimasos, ir jauno žmogaus ieškojimai, ir nuslėptas pontoninio tilto per Nerį griuvimas, ir nusivylimas sistema, meile, Kašpirovskio fenomenas, FiDi šventė, kiti dalykai, kurie šiandien gyvi dar neišmirusios kartos atsiminimuose. Tačiau visa tai spektaklyje tarsi interjero detalės, o jo centre – fizikas Leonas Ciparis ir jo asmeninė drama.

Spektaklio sėkmės didelį pyrago gabalą čia atsiriekia aktorių trupė – visi iki vieno susigroję (tikrąja žodžio prasme, jie spektaklyje groja) ir puikiai išpildę savo vaidmenis. Viktorija Kuodytė, Vytautas Anužis, Sergejus Ivanovas, Giedrė Giedraitytė, Vainius Sodeika, Dovilė Šilkaitytė, Matas Dirginčius ir kiti. Kokie talentingi žmonės, sugebantys scenoje ne tik profesionaliai vaidinti skirtingus personažus, bet ir dainuoti ar groti. Gyva muzika labai padeda spektakliui, be jos jis būtų pilkas ir niūrus.

Įdomus ir Alekso Kazanavičiaus suvaidintas ekstrasensas, kuris uždega salėje šviesas ir sceną kviečia žiūrovus. Toks netikėtas ėjimas, pažadinęs miegančius (jei tokių buvo) žiūrovus. Gal tik per ilgas, būtų užtekę perpus trumpesnio interaktyvaus intarpo.

Kalbant apie laiką, teatro svetainėje spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 valandos 15 minučių, tačiau jis baigėsi lygiai po trijų valandų. Buvo viena pertrauka. Spektaklis man neprailgo, o jo pašalinis poveikis yra tas, kad užsisakiau bibliotekoje šią Gavelio knygą. Rytoj pasiimsiu ir, tikiuosi, pratęsiu spektaklio padovanotą malonumą.

Kam rekomenduoju? Besiilgintiems įprastų formų teatro; vyresniems kaip 40 metų; R. Gavelio knygų fanams; besidomintiems sovietinių laikų istorija; nemėgstantiems saldumo teatre; fizikams.

Kam nerekomenduoju? Galvojantiems, kad teatras turi linksminti; nenusiteikusiems 3 valandas sėdėti; turintiems alergiją žodžiams „komjaunuolis“, „Leninas“ ir pan.; zanūdoms, kuriems viskas blogai.

***

Premjera: 2022-05-14

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Ronald Duncan. ABELARAS IR ELOIZA

17 Šeštadienis Bir 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Iki ateidama į režisieriaus Roko Ramanausko režisuotą ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ apie šią meilės istoriją nebuvau girdėjusi. O ir ar ji iš tiesų buvo, ar tik rašytojų vaizduotės vaisius, sunku pasakyti. Spektaklio anonse rašoma, kad Abelaras ir Eloiza, XII amžiuje gyvenusi pora, yra beveik tiek pat garsūs kaip Romeo ir Džiuljeta arba Tristanas ir Izolda. Ji – išsilavinusi ir protinga septyniolikmetė, jis – jos mokytojas, filosofas, intelektualas. Įsižiebia meilė. Meilės pabaiga – jo kastracija ir jos išėjimas į vienuolyną. Šis spektaklis pastatytas pagal rašytojo Ronald Duncan (1914-1982) praėjusio amžiaus viduryje parašytą dviejų veiksmų pjesę, kurią sudaro Abelaro ir Eloizos laiškai.

Spektaklis rodomas Mažojoje salėje ir trunka šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (teatro interneto svetainėje nurodyta buvo 1 val. 30 min.) Vaidina Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.

Vaidinimas sukonstruotas taip, tarytum vyksta repeticija, kurioje Povilas ir Elžbieta ruošiasi spektaklio premjerai. Jų abiejų skirtingas požiūris į pjesę, skirtinga pasaulėžiūra, skirtingi gyvenimo patyrimai yra spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ ašis. XII amžiaus spektaklyje mažai. Meilės irgi. Tai labiau dviejų šiuolaikinių aktorių susitikimas, kuriame atsiskleidžia spektaklio gimimo užkulisiai. Ar lengva vaidinti pjesę, kuria netiki? Kaip interpretuoti viduramžių laikmečio tradicijas XXI amžiaus kontekste?

Elžbieta kelis kartus bando išklausti Povilo, ką jis iš tiesų galvoja. Ką jis sako nuolat tylėdamas? Povilas spektaklio pabaigoje prisipažįsta, kad jam sunku suprasti Elžbietą, jos feministines nuostatas, kad jis išvis bijo kažką pasakyti, kad jos neįžeistų.

Šį sezoną tai yra jau trečias spektaklis LNDT, kuriame matau spektaklį spektaklyje, t.y. spektaklio kūrimo užkulisius. Pirmieji du buvo „Gyvulių ūkis“ ir „Sirenos“. Paprasčiausias ir suprantamiausias man pasirodė „Abelaras ir Eloiza“. Gal todėl, kad aktoriai vakar nesimaivė scenoje, o tik nuoširdžiai vaidino. Toks tikrai nuoširdus ir pozityvus jausmas liko išėjus.

Kadangi spektaklį mačiau vakar, kai Vilniuje siautė Kultūros naktis, iš karto po jo pataikiau į Valdovų kieme vykusį Šv. Jonų bažnyčios gospel choro pasirodymą. Tai buvo geriausias įmanomas spektaklio pabaigos taškas.

***

Ronald Duncan „Abelaras ir Eloiza“

Režisierius Rokas Ramanauskas

Premjera 2020-02-06

Išsamiau apie spektaklį www.teatras.lt