Category Archives: Spektakliai vaikams

SIBIRO HAIKU

01 Penktadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis šeimai „Sibiro haiku“ sukurtas pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą vaikams ir paaugliams „Sibiro haiku“, jį režisavo „Stalo teatro“ įkūrėja ir vadovė Saulė Degutytė. Kostiumų ir šviesų dailininkė – Renata Valčik, o kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis. Valandos trukmės spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Spektaklyje vaidina Balys Ivanauskas, o jam talkina „Obuolių“ choras, tiksliau, trys aktorės, su primityviais buities rakandais, daugiausia – kibirais, spektaklio metu kuriančios, neperdedu, ypatingą atmosferą – dainų melodijas ir daug visokiausių garsų – šiurenimą, plazdėjimą, tūtavimą ir pan.

h

Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Į jį vedžiausi dvi jaunąsias žiūroves – 10 ir 9 metų. Pirmoji buvo skaičiusi šią knygą ir likusi ja sužavėta, antroji – nieko apie ją negirdėjusi. Knyga „Sibiro haiku“ neįprasta keliais aspektais – pirma, pati trėmimo į Sibirą tema, sutikite, nėra pati geidžiamiausia vaikų rašytojų tema. Antra, ji parašyta komiksų stiliumi ir tikrai labai netradiciškai iliustruota. Na, ir trečia – pasakojimo kalba yra tokia, kaip čia pasakius, gana neįprasta, kai kalbama apie tokią jautrią Lietuvai istorinę temą. Nuskynusi ne vieną apdovanojimą už savo meninę pusę, knyga dalyvauja ir 2018 metų geriausios knygos vaikams rinkimuose. Kai rašau šį tekstą, dar nežinau, kuri iš 5 knygų vaikams laimės, bet turiu nuojautą, kad būtent „Sibiro haiku“.

Kodėl rašau tiek daug apie knygą? Ogi todėl, kad rekomenduoju ją perskaityti su vaikais prieš einant į spektaklį. Mergaitė, kuri jos neskaitė, po spektaklio pasakė: „Nieko nesupratau“, o skaičiusioji pridūrė: „O aš tik kai ko nesupratau“.

Spektaklio atmosfera rami ir tolygi. Scena skendi prietemoje, pagrindinis spektaklio herojus Algiukas stovi prie stalo ir pasakoja savo šeimos istoriją. (Algiukas – knygos autorės Jurgos Vilės tėtis Algis, kuris į Sibirą buvo ištremtas, kai jam buvo 10 metų). Spektaklyje veikia labai daug daiktų, kurie virsta istorijos veikėjais. Visko centre – ant stalo supilta juoda žemė, kuri skirtingomis spektaklio akimirkomis atlieka skirtingas užduotis.

Spektaklio metu man virpėjo paširdžiuose, nes tema išties labai liūdna, be to, apie trėmimus ir baisią gyvenimo kasdienybę Sibire aš žinau ne tik iš istorijos vadovėlių ar filmo „Tarp pilkų debesų“, bet ir iš artimų žmonių pasakojimų. Ačiū už tai, kad teatro kūrėjai imasi šios temos ir stato spektaklius vaikams.

Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris labiausiai patiko (žinot, paprastai po kažkokio renginio mėgstama vaikų klausti: „Na, tai pasakyk, kas tau labiausiai patiko?“), tai būtų spektaklio muzikinis takelis ir gyvas muzikinis spektaklio apipavidalinimas, kurį atliko „Obuolių“ choras. Ar spektaklis patiko mano jaunosioms žiūrovėms? Nežinau. Primygtinai neklausiau, o pačios nesakė.

***

Spektaklis šeimai ir vaikams nuo 10 metų „Sibiro haiku“

Spektaklio režisierė Saulė Degutytė

Premjera 2018 m. gruodžio 8 d.

Daugiau apie spektaklį: https://www.facebook.com/staloteatras

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Apie baimes

26 Antradienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jaunimo teatras Vilniuje šį sezoną pradėjo premjera “Apie baimes“. Instaliacijų spektaklis visai šeimai – taip skamba oficiali spektaklio versija. Ir prierašas – skirta visiems, o ypač 7-10 metų vaikams. Ta proga, kad mūsų namuose auga tokio amžiaus gyventojas, tiksliau – gyventoja, bilietus į spektaklį įsigijau dar vasarą, iš anksto. Ir, o siaube, grįžusi namo supratau, kad dar anksčiau buvau nusipirkusi tai dienai bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklį “Čipolinas“. Laimė, kad bent valandos nesutapo. Ką gi, tapo akivaizdu, kad tas sekmadienis mūsų šeimoje bus labai kultūringas ir su daug įspūdžių. Taip ir buvo. Taigi, pažiūrėjusios “Čipoliną“, su dukra patraukėme per visą Senamiestį link Jaunimo teatro. Čia teatro fojė jau stoviniavo pirmieji spektaklio žiūrovai. Buvo kelios ponios ir būrys brandaus jaunimo. Vaiko – anei vieno. Net ėmiau abejoti savimi, kad gal ne to spektaklio anonsą skaičiau, ir visai čia ne spektaklis šeimai/vaikams. Iš viso vieno seanso metu priimama 10 žiūrovų. Nei daugiau, nei mažiau, o būtent 10.

Režisierė Olga Lapina, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir scenografė Renata Valčik sukūrė spektaklį, kurio metu 10 žiūrovų būrelis aplanko skirtingose teatro vietose įrengtas 10  “baimių stotelių“. Kiekvienoje iš jų laukia atskira istorija apie vaikystėje patirtą baimę. Tamsos baimė, odontologo baimė, netekties baimė, paklydimo baimė, skendimo baimė, griežtos mokytojos ir jos bausmių baimė – iš tikrųjų, bent jau daugumą iš šių baimių savo gyvenime esame jautę daugelis. Istorija “baimės stotelėje“ pasakojama iš anksto įrašytu aktoriaus balsu. Ji trumpa, o įspūdį stiprina aplinka, kurianti baimės įspūdį. Kai šiandien, praėjus kelioms dienoms po spektaklio, galvoju apie jį, man pirmiausia prieš akis iškyla tie skirtingi baimių kambariai, jų sukurtas vaizdinys, jausmas būnant juose. Kai kurie – su makabriškomis, kai kurie – su šypseną keliančiomis detalėmis. Maždaug po penktos instaliacijos iki tol priekyje visur bėgusi duktė įsikabino man į ranką, dar po kitos sušnibždėjo: “Man žiauriai baisu“.

Spektaklis tądien buvo rodomas pirmą kartą ir taip jau įdomiai sutapo, kad su mumis tarp tų  10 vaikščiojančiųjų žiūrovų buvo spektaklio scenarijaus autorė Teklė Kavtaradzė ir jos mama, žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė, konsultavusi spektaklio kūrėjus (gerai kartais pažiūrėti televizorių, pažinau jas abi iš ekrano). Įsidrąsinusi pasitikslinau, ar čia tikrai spektaklis vaikams, ir Teklė patvirtino, kad taip. Ji pridūrė, kad labai svarbu apie tai kalbėtis su vaikais, o reakcija į spektaklyje patiriamas baimes visų žmonių labai skirtinga.

Spektaklio pabaiga nusipelno atskiro žodžio. Man ji labai patiko ir sudėliojo visus taškus ant i. Po to, kai aplankėme visas baimių vietas, buvome pakviesti į kambarį, kuriame į mus iš nuotraukų žvelgė 10 Jaunimo teatro aktorių. Pasirodo, kiekviena iš pamatytų ir išgirstų baimių ir buvo šių aktorių  vaikystėje išgyventa baimė. Užsidėję ausines, kiekvienas iš mūsų išklausėme skirtingo aktoriaus kalbą, kurios pagrindinė mintis telpa dviejuose žodžiuose “Nebijok bijoti“.

Išėjusios iš spektaklio, su dukra aptarėme, ką mačiusios. Jai įstrigo vienos baimės,  man – visai kitos. Aš spektaklio metu daugiausiai mintijau apie tai, kaip dabar jaučiasi mano duktė, ką ji galvoja, kaip priima vieną ar kitą baimę, ką apie tai reiks su ja kalbėti grįžus namo. Apie save ir savo jausmus galvoti kažkaip neliko laiko. Tuo labiau, kad spektaklis  trumpas, truko mažiau negu valandą.

Klausiate, ar verta apsilankyti spektaklyje? – TAIP.

Dabar galvoju, o jeigu spektaklį apie savo baimes statyčiau aš, kokios būtų jo stotelės? Mhhh… Viena stotelė tikrai būtų apytamsis kambarys su daug, daug pelyčių narvuose. Gal net ne narvuose, o laisvai lakstančių pilkų pelyčių.

***

Režisierė Olga Lapina

Instaliacijų spektaklis “Apie baimes“

Premjera 2017.09.24

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje.

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

STALO TEATRAS. Stebuklingas sodas

06 Ketvirtadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jeigu turite vaikų ir norite supažindinti juos su teatru, pradėkite nuo „Stalo teatro“. Sakau jums rimtai. Režisierės ir aktorės Saulės Degutytės įsteigtas teatras yra būtent tai, ko reikia mažo vaiko širdžiai ir akims. Teatro interneto svetainėje rasite visus jų rodomus spektaklius, o kai skaitysite anonsus, neužmerkite akių ties eilute, kur parašytas spektakliui rekomenduojamas vaiko amžius. Dažnai (oi, labai dažnai) tėvai į tai nekreipia dėmesio, ir be reikalo.

Spektaklis, kuriame apsilankėme su dukra, skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams. Pagal Selmos Lagerliof kūrinį “Legenda apie Kalėdų rožę“ sukurtas spektaklis trunka apie 45 minutes. Jis vyksta “Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje specialiai pastatytoje palapinėje, į kurią telpa nedaug žiūrovų. Tėvai susėda ant kėdžių, o vaikai – ant jiems priekyje paruoštų pagalvėlių.

Spektaklio pasakotojas (aktorius Arturas Varnas) neskubėdamas pradeda pasakojimą, kurį nuspalvina ant palapinės sienų rodomos projekcijos. Spektaklyje pasitelkiama veiksmo tapyba, scenografijai panaudoti Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų sieninės tapybos fragmentai. Spektaklio pasaka yra apie tai, kad kiekvienas mes širdyje auginame rožę. Tik tam, kad ji pražystų, širdis turi būti atvira geriems darbams, o ne pykčiui ar pavydui. Man pasakos mintis buvo labai graži, o dukra ne viską suprato, tad pakeliui namo turėjome progos pasiaiškinti.

Saulė Degutytė yra vaikų teatro burtininkė, nes ji paprasčiausiomis priemonėmis sukuria tokius reginius, kad belieka tik dar ir dar kartą stebėtis. Pasibaigus spektakliui, vaikams leido patiems išbandyti spektaklyje naudotą dažų liejimą ant stiklo. Tekšt, pakšt – ir prieš akis kuriasi magiškas spalvų raizginys. O įsivaizduokit, kai per projektorių jį padidina daug kartų, ir tas grožis ima stebuklingai lietis ant palapinės, kurioje tu sėdi, sienų… Nupasakoti sunku. Čia yra tas atvejis, kai geriau vieną kartą pačiam pamatyti, o ne tūkstantį išgirsti.

***

Spektaklio “Stebuklingas sodas“ režisierė Saulė Degutytė

Rodomas “Menų spaustuvėje“

Daugiau apie spektaklį ir “Stalo teatrą“ – www.staloteatras.lt

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas