Category Archives: Spektakliai

T. Williams KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO

19 Trečiadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Tarp šio įrašo ir pamatyto spektaklio yra geras mėnesio tarpas. Grįžusi iš teatro tiesiog nežinojau, ką sau pasakyti ir ką jums parašyti. Emocijos tokios kažkokios sumišusios buvo. Nusprendžiau, kad reikia dar kartelį paskaityti pjesę. Ją, kaip ir daugelį kitų, radau dramų talpykloje „Dramų stalčius“. Paskaičiau. Palyginus tai, ką pamačiau scenoje ir ką perskaičiau pjesėje, skirtumų šiek tiek radau.

Pati rašytinė pjesė pasirodė kažkokia kampuotesnė, dygesnė, su daugiau spalvų ir poskonių. Tuo tarpu spektaklis, nors įvilktas į labai įdomų scenografijos rūbą, o tėtušis (aktorius Tomas Rinkūnas) ir motušė (aktorė Ilona Kvietkutė) aprengti pripučiamais rūbais, padarančiais juos groteskiškai atrodančiais milžinais, man pasirodė kažkoks prėskokas ir nuslydęs paviršiumi.

Didelis spektaklio privalumas – gyva muziką vaidinimo metu, ačiū kūrėjams už tai. Spektaklio trukmė irgi proto ribose – 1 val. 50 min. be pertraukos.

Gal toks buvo režisieriaus sumanymas, nežinau, bet man atrodo, kad pagrindiniai spektaklio herojai – Brikas (aktorius Šarūnas Januškevičius) ir Margaret (aktorė Teklė Baroti) – išnyko tarp kitų pjesės personažų. Arba tarp karnavališko spektaklio apdaro raukinių.

Spektaklyje mažuosius Briko brolio Guperio (aktorius Tomas Kliukas) vaikus vaidino vyriausiosios kartos Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktoriai – Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas. Larisa Kalpokaitė, aprengta kaip penkerių metų mergaitė, man priminė visai neseniai matytą Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“ ir joje mažą mergaitę vaidinusią Nijolę Mirončikaitę (už vaidmenį pelniusią Auksinį scenos kryžių).

Spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, tarp kito, irgi sulaukė nominacijų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimuose. Spektaklis nominuotas trims Auksiniams scenos kryžiams geriausios scenografijos, geriausio nepagrindinio vyro vaidmens ir geriausio nepagrindinio moters vaidmens kategorijose.

Suprasti šį spektaklį ir režisūrinius sprendimus galbūt padės interviu su vokiečių režisieriumi Christian Weise (ČIA). Trumpa citata iš interviu: „Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+“.

Spektaklis Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro oficialiuose anonsuose pristatomas taip, cit.: „kviečiame iš naujo atrasti kultinį amerikiečių dramaturgą Tennessee‘į Williamsą ir jo klasikinį tekstą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Kaip ir daugelis T. Williamso kūrinių, taip ir šis, talpina paties autoriaus asmeninės patirties skaudulius – alkoholizmas, homoseksuali prigimtis, bandymas įsitvirtinti ir veikti visuomenėje“.

Taigi, jeigu norisi aukščiau minėtų temų, išskirtinės scenografijos, komiškumo kalbant apie rimtus dalykus, šis spektaklis tikrai galimas variantas.

**

Režisierius – Christian Weise (Vokietija)

Trukmė – 1 val. 50 min.

Premjera – 2024 m. spalio 3 d.

Išsamiau: www.vmt.lt

T. Różewicz. Kartoteka

17 Pirmadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Nacionalinis Kauno dramos teatras 2025 metų lapkritį Vilniuje gastroliavo su dviem spektakliais. Apie pirmąjį, „Antrininkas“, jau rašiau, dabar trumpai – apie režisieriaus Gintaro Varno spektaklį pagal T. Różewicz (1921–2014) pjesę „Kartoteka“. Spektaklis buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Išvakarėse dar buvo neparduotų bilietų, kas mane labai nustebino. Atrodytų, kad jie turėjo būti šluote iššluoti – režisieriaus Gintaro Varno pavardė; labai retai vykstančios teatrų gastrolės; naujas, kritikų palankiai įvertinfas spektaklis… Pasirodo, kad viso to neužteko. Sunku pasakyti, ar kauniečių reklama nepasiekė vilniečių akių ir ausų, o gal didokos bilietų kainos atbaidė?..

„Kartoteką“ T. Różewicz parašė 1958–1959 metais, įkvėptas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco darbų. „Kartoteka“ vadinama vienu reikšmingiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje. Nevaidinsiu gudrios ir pasakysiu, kad autoriaus pavardę išgirdau pirmą kartą, kai po spektaklio grįžusi guglinau daugiau informacijos apie pjesę.

Premjera įvyko 2024 metų rudenį, spektaklyje vaidina didelė Kauno dramos teatro aktorių trupės dalis, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Dainius Svobonas.

Spektaklio centre – lovoje gulintis žmogus, į kurio kambarį vis užsuka keisti ir margi personažai. Jo tėvai, dėdė, buvusi meilužė, jaunystėj nušautas draugas karys ir kiti. Vienose scenose pagrindinis herojus yra vaikas, kitose – jau suaugęs. Jokios nuoseklios pasakojimo linijos nėra, skirtingos spektaklio scenos man priminė žemuogių lauką – skini uogas ir veri ant smilgos. Tam, kad paskui parėjus namo būtų didesnis malonumas jas nuverti nuo smilgos ir suvalgyti. Tai spektaklyje režisierius paliko žiūrovui pačiam susiverti pamatytus vaizdus ir scenas ant smilgos. Negaliu pasakyti, kad man tai labai gerai pavyko. Mielai paskaityčiau pjesę ir, greičiausiai, matytas veiksmas pasipildytų naujom potekstėm.

Spektaklyje, kaip jau beveik įprasta režisieriui Gintarui Varnui, vaidina ir lėlės. Šįkart jos buvo ilgabarzdės ir iš aprangos priminė garbaus amžiaus žydų tipažus. Apskritai, spektaklio scenografija (Marijus Jacovskis) ir kostiumai, lėlės (Julija Skuratova) paliko puikų įspūdį.

Spektaklis yra labai varniškas, režisierius ištikimas savo kūrybos braižui. Tad jeigu jums patiko bet kuris kitas režisieriaus spektaklis, „Kartoteką“ pamatyti tikrai verta.

Spektaklio trukmė yra trys valandos ir viena pertrauka.

**

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera: 2024 10 18

Išsamiau: www.dramosteatras.lt

Loren Ipsen. Antrininkas

14 Penktadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Įvykis, kurio nenorėjau praleisti. Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje. Du spektakliai ir du bilietai mano telefone. Pirmasis pamatytas buvo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Antrininkas“ (N-16) pagal Loren Ipsen pjesę.

Tiesą sakant, esu sutrikusi dėl faktiškumo, nes nežinau, ar Loren Ipsen yra moteris, ar vyras, ar tai išvis išgalvotas vardas. Ir kas tada yra šios pjesės autorius (-ė)?

Sunkiai galiu nusakyti ir spektaklio žanrą – komedija, tragedija, o gal – drama? Panašu ir į detektyvą. Visko po truputį. Bet tvirtai galiu pasakyti, apie ką spektaklis. Nes siužetas buvo aiškus, jį suprasti padėjo scenoje buvęs pasakotojos (aktorė Inga Mikutavičiūtė) personažas. Pasakojimo motyvas spektaklyje svarbus: titrais ir pasakotojos intarpais, kurie nutraukdavo veiksmą scenoje, žiūrovai buvo supažindinami su pagrindiniais veikėjais ir jų gyvenimo istorija.

2011 metais vieno laikraščio organizuotame aklame pasimatyme, kuris vyksta madingame Londono viešbutyje (geras TripAdvisor įvertinimas), susipažįsta vaikinas ir mergina. Jau tada galima pastebėti, kad jaunuoliai nėra labai standartinio mąstymo. Jiems rūpi daug kas, pavyzdžiui, ar tikrai buvo išsilaipinta mėnulyje? O gal tai tik informacinė migla?

Vaikinas (Pijus Narijauskas) pasakoja buvęs paimtas iš įprastos mokyklos ir perkeltas į prestižinį koledžą, kuriame mokėsi Didžiosios Britanijos princai Viljamas ir Haris. Tam, kad būsimieji karaliai kuo labiau patirtų normalų gyvenimą, buvo surinkti vaikai iš įprastų mokyklų, kad kartu su princais eitų valgyti picų, bendrautų. Pjesės herojus buvo vienas jų. „Ar tu fantazuoji?“, – klausia mergina (Saulė Gotbergė). Gal. O gal ir ne.

Mergina dirba slaugytoja, todėl užklupus kovido pandemijai, jos jėgą ir padarinius pajaučia tiesiogiai. Apskritai, visas veiksmas scenoje yra labai nuoseklus, galima atpažinti paskutinių dešimties metų pasaulio ir Europos įvykius, išgirsti žinomų žmonių vardus.

Dar vienas mistinis epizodas spektaklyje susijęs su poros vaiku. Kurį laiką jo negali susilaukti, tačiau vėliau mergina sūpuoja ant rankų mergaitę. Vėliau veiksme mergaitė beveik neegzistuoja, todėl išėjusi iš spektaklio, dar ilgai mąsčiau, ar tas kūdikis buvo tikras, ar irgi tik sufantazuotas?

 Veiksmas vyksta Londone ir apima keliolika metų nuo poros susipažinimo iki paslaptingos jų abiejų mirties. Prieš pat ją pora kurį laiką nedirbo, neturėjo finansų, ėmė keistai elgtis (sodino narcizų lauką prie namų ir planavo pasaulio perversmą, apie kurį nerišliai pasakojo savo turimai didžiulei auditorijai socialiniuose tinkluose). Nors dėl poros mirties vėliau sklandė įvairiausių sąmokslo teorijų, spektaklio pabaigoje titruose buvo rašoma, jog teatro manymu tai buvo dviguba savižudybė, paveikta psichinės ligos.

Spektaklio „Antrininkas“ trukmė yra 2 val. 15 min. Rodomas be pertraukos.

Amžiaus cenzas – nuo 16 metų, nes spektaklyje be mirties motyvo yra kelios intymios scenos (jas padėjo kurti intymių scenų teatre koordinatorė!)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje vakar dauguma žiūrovų buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus. Biso po spektaklio nebuvo. Manyčiau, kad spektaklis galėtų patikti jaunesnio amžiaus žiūrovams, kurie pagrindinių veikėjų poroje atpažintų savo laikmečio realijų, gyvensenos detalių, kalbėsenos, elgsenos.

Nors nebūtinai spektaklį rekomenduočiau jauniems. Žmogaus jaunumą ar senumą tikrai ne paso skaičiai lemia.

***

Premjera  – 2025 m. vasario 7,8,9 d.

Išsamiau: https://dramosteatras.lt/shows/antrininkas/

Henrikas Ibsenas LAUKINĖ ANTIS

18 Šeštadienis Spa 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , ,

Šiandien ryte atsisukau pažiūrėti vakarykštę LRT laidą „Auksinis protas“ ir joje buvo vienas klausimas, susijęs su šiuo įrašu. Buvo išvardinti trys norvegų rašytojai ir pateiktas klausimas, kuris iš jų nėra gavęs Nobelio literatūros premijos. Žinojau iškart – Ibsenas. Ibsenas nėra gavęs šio apdovanojimo, nepaisant to, kad jo dramos kūrinius girdėjęs, skaitęs ar matęs yra kone kiekvienas 12 klasių baigęs žmogus.

Henrikas Ibsenas (1828-1906) pjesę „Laukinė antis“ parašė XIX amžiaus pabaigoje. XXI a pradžioje ją režisavo Oskaras Koršunovas Jaunimo teatre. Tiesa, spektaklis berods buvo pradėtas repetuoti Nacionaliniame dramos teatre, ten turėjo būti ir premjera, bet įvykus konfliktui su teatru ir režisieriui išėjus iš teatro meno vadovo pareigų, laukinė antis išskrido iš Gedimino prospekto ir nutūpė Arklių gatvėje. Beje, buvau spektaklyje pirmą jo rodymo dieną ir pasigedau nusilenkti neišėjusio režisieriaus!

Nežinau, kokius aktorius režisierius buvo pasirinkęs Nacionaliniame dramos teatre, tačiau Jaunimo teatro spektaklio sąstatas yra tiesiog puikus. Aktorių ketvertas – Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis, taip pat Aušra Pukelytė ir Inga Juškevičiūtė tą vakarą sukūrė išskirtinius personažus. Klasikinis psichologinis teatras, kokį šiandien ne kasdien pamatysi ir kokio kartais tikrai pasiilgstu.

Apie turinį daug nepasakosiu – 1884 metais parašytą pjesę per gerą valandą ar dvi perskaityti galite internete esančioje dramų talpykloje www.dramustalcius.lt. Pasakysiu tik tiek, kad joje telpa daug kas: dviejų šeimų drama, daug metų besitęsiančios nuoskaudos, psichologinės manipuliacijos, vyro ir moters santykiai, neištikimybė ir meilė, draugystė ir prieraišumas, tėvo ir dukters santykiai, statuso klausimas ir t.t.

Spektaklio trukmė yra keturios valandos, o pertrauka – viena.

Vienintelis dalykas, kas man nepatiko – pasirinkta sėdėjimo vieta. Pirkau bilietą antroje eilėje pirmoje vietoje, taigi, sėdėjau pačiame salės šone ir dėl šios priežasties negalėjau 100 procentų stebėti veiksmo scenoje. Scenografija buvo sukonstruota taip, kad scena turėjo antrą planą, o joje buvo rodomos vaizdo projekcijos ir kartais veiksmas vyko tame antrame plane. Aš, sėdėdama šone, viso to nemačiau, galėjau tik įsivaizduoti, kas, kada ir kaip vyksta. Labiausiai gaila, kad nepilnai mačiau finalinę – šūvio sceną, kurios metu nušaunama ne laukinė antis, o mažoji šeimos mergaitė, absoliučiai meistriškai savo vaidmenį suvaidinusi Inga Juškevičiūtė. Alio, Auksinių scenos kryžių balsuotojai, koks jūsų telefonas? Noriu padiktuoti aktorės pavardę geriausiam moters vaidmeniui.

Visai gali būti, kad po spektaklio laukdama palto prie rūbinės girdėjau komentarus „buvo nuobodu“, „tikėjausi daugiau“, bet praleidau juos pro ausis. Nes man nebuvo nuobodu ir gavau daugiau, negu tikėjausi.

Kam rekomenduoju? Oskaro Koršunovo gerbėjams, mėgstantiems klasikinį, psichologinį teatrą su daug teksto, su įtampa ir tragiška baigtimi. Henriko Ibseno dramų fanams. Jaunimo teatro mėgėjams. Pavargusiems nuo madingų XXI amžiaus temų teatre.

Kam nerekomenduoju? Iki šiol besilankiusiems tik pramoginiame teatre ir mėgstantiems komedijas. Manantiems, kad „geras“ spektaklis turi trukti iki 2 valandų. Nesuprantantiems lietuviškai.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2025-10-01

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Aleksandr Špilevoj. MIGLA

12 Sekmadienis Spa 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Valstybinio Šiaulių dramos teatro gastrolių Vilniuje laukiau, todėl ir bilietą pirkau labai iš anksto, vos pamačiusi anonsą. Bet spektaklį pamačiau per Marytės plauką. O buvo taip: paskutinės kelios savaitės buvo perpildytos reikalų, galvoj rytas-vakaras ūžė mintys, mintelės. Spektaklio dieną dar savanoriavau festivalyje „Vilniaus mechanizmai“, kur vilniečių grupes lydėjau į Antakalnio troleibusų parko remonto dirbtuves. Čia didžiuliame troleibusų remonto angare menininkas Andrius Šiurys surengė garso instaliaciją mobilumo tema. Sumiksuoti troleibusų, lėktuvų, traukinių garsai kaip reikalas „kalė“ į smegenis, tad kokius septynis kartus išklausius 10 minučių trukmės garso instaliaciją, iš jos išėjusi dar kurį laiką buvau kaip nesava. Valandą atsipūčiau ir išsiruošiau į teatrą. Apskaičiavau laiką, kad atvažiuočiau prieš pat spektaklį ir išlipusi iš troleibuso nuėjau Jaunimo teatro link. Likus kokiems aštuoniems metrams iki tikslo, pasidarė neramu – kodėl 13 minučių iki spektaklio pradžios prie durų tuščia? Pala, pala, o durys kodėl užrakintos?! Aaaa, taigi šiauliečiai savo spektaklį rodo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Ups…

Supratau, kad laiku ateiti nespėsiu, bet nusprendžiau pabandyti, kas žino, gal ir spektaklis dėl kažkokių priežasčių vėluos… 

Į salę įbėgau 18.34 min. Ir, beje, nebuvau paskutinė! Pakėliau mano vietoj įsitaisiusią bevietę spektaklio žiūrovę, dar spėjau atgauti kvapą ir spektaklis prasidėjo. 

Su spektakliu „Migla“ nutiko toks keistas dalykas. Dar skaitydama spektaklio anonsą pagalvojau, kad aš jį jau mačiau. Anonse radau info, kad pjesė bus apie merginą, ateinančią į savo buvusius vaikystės namus ir nebenorinčią iš jų išeiti. Šeimos gyvenimas susijaukia, apima nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas tragiško. 

Skaitant tokį spektaklio aprašymą, apėmė dejavu jausmus – idėja man pasirodė kažkur girdėta ir matyta. Atrodo, kad jau mačiau spektaklį su analogišku siužetu. Tik nepamenu, ar ten mergina, ar vaikinas buvo… Net akyse mačiau spektaklio vaizdą, kaip įeina pro duris, nenori išeiti… Paguglinau – „Migla“ Šiauliuose pastatyta 2024 metų rudenį, aš niekaip jos negalėjau matyti! Gal sapnavau panašų sapną? Kažkokia migla smegenyse… Tai kaip yra iš tiesų? 

Dabar, kai pamačiau spektaklį, garantuoju 100 proc., aš jo tikrai nemačiau anksčiau! Nei scenografija, nei aktoriai, nei siužetas nėra tas, kurį įsivaizdavau skaitydama anonsą. Ten buvo kažkas kita.

O vakar teatre buvo dviejų veiksmų pjesė, abu veiksmai kone identiški vienas kitam. Antrame veiksme vaidinama tai, kas buvo vaidinama pirmame. Žodis žodin. Tik finalas kitoks, nei pirmo veiksmo. Gal iš dešinės sėdėjusi mergina žinojo šitą faktą, kad po pertraukos negrįžo ir taip sutaupė sau valandą gyvenimo?

Spektaklis truko 2,5 valandos ir buvo rodomas Didžiojoje salėje.

Už penkerių metų Majos vaidmenį 84-erių metų gimtadienį šį rudenį švęsianti aktorė Nijolė Mirončikaitė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi (nepagrindinis moters vaidmuo). Išties įsimenantis ir puikus vaidmuo! Pagirti norisi ir scenografijos kūrėją Bartę Liagaitę. Vaizdas scenoje labai gelbėjo veiksmui, buvo kažkoks sapniškas arba migliškas (nuo žodžio „migla“).

Prisipažinsiu, truputį baiminausi spektaklio anonse esančio apibūdinimo „psichodelinė drama“, bet paaiškėjo, kad be reikalo. Žodis „psichodelinė“ mano asmeniniame semantikos žodyne turi kitą prasmę.

***

Režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera 2024 11 15

Išsamiau apie spektaklį: www.siauliuteatras.lt

ŠVENTOJI

28 Sekmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo režisuotas monospektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) romano „Marija Egiptietė“ (2002 m.). Knygoje pasakojama apie IV a. Aleksandrijoje gyvenusią ir kartu su piligrimais į Jeruzalę keliavusią parsiduodančią moterį.
Eglė Jackaitė monospektaklyje interpretuoja, o ne atpasakoja šios knygos siužetą, nors Jasukaitytės knyga viso vaidinimo metu guli ant scenos vidury pastatyto stalelio ir aktorė ją ne kartą paima į rankas, varto, cituoja.

Monospektaklis susideda iš dviejų dalių. Antroje dalyje aktorė nieko nevaidina, o pasakoja spektaklio sukūrimo istoriją, savo nelengvos vaikystės epizodus, studijų laikus, tai, ką jai davė psichoterapijos lankymas ir kaip ji jaučiasi šiandien.

Spektaklis labai moteriškas, kaip pati Eglė jame sako, skiriamas visoms moterims, patyrusioms prievartą.

K – kaltė
G – gėda
B – baimė

Šiuos jausmus patiria daug moterų, nešiojasi lyg kuprą, kuri, atrodo įaugusi į tave ir nieko čia nepadarysi. K / G / B šaknys dažnai slypi ankstyvoje vaikystėje, kurią vargiai beprisimeni. Užaugus ir patyrus patyčias, priekabiavimą, prievartą kaltini ne kaltąjį, o save. Jautiesi kalta, kad tavo lūpos raudonos, sijonas per trumpas, kai tavimi pasinaudoja stipresnis, galingesnis. Praėjus trisdešimčiai metų norisi apsikabinti save, tą mažą mergaitę, nežinančią, kas yra motinos meilė ir per greitai suaugusią. Pasakyti jai: „Apkabinu tave, viskas bus gerai…“

Sėdėjau salėje pirmoje eilėje, todėl labai aiškiai mačiau aktorės ašaras, virpulį, stringančius gerklėje žodžius.

Meistriškas aktorės vaidmuo, už kurį negailėdama skirčiau visus įmanomus aktorinius apdovanojimus. Už drąsą, aktorinį talentą ir gebėjimą scenoje subtiliai atvaizduoti nesubtilius dalykus – kūno pardavimą, alkoholizmą.

Spektaklį pristato Oskaro Koršunovo teatras ir jis rodomas įvairiose Lietuvos sccenose, daug keliauja po Lietuvą. Bilietai išgraibstomi akimirksniu. Man pasisekė nusipirkti bilietą į šį spektaklį, rodomą festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.

Be pertraukos rodomas spektaklis trunka maždaug 1 val. 20 min.

Pasibaigus jam ir einant link rūbinės, mačiau daug ašarą braukusių žiūrovių. Patikėkit, retas atvejis šiandieniniame teatre, kai spektaklis sujaudina iki ašarų.

Linkiu pamatyti ir pajausti spektaklį. 

***

Spektaklio premjera: 2024 11 24

Išsamiau“ www.okt.lt

Justas Tertelis. PRAeis

22 Pirmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Gera diena vakar buvo. Sekmadienis. Į darbą nereikia. Namie ramu, pietūs puode laukia valgytojų. Ruošiausi imti knygą į rankas, bet, galvoju, prieš tai paguglinsiu, kas gero šįvakar teatruose vyksta. Pirmas teatras, kurio pavadinimą įvedžiau į paieškos sistemą, buvo http://www.menuspaustuve.lt. Žiū – ogi vakare bus Justo Tertelio monospektaklis „PRAeis“, į kurį seniai norėjau. Ir bilietų dar yra! Po kelių minučių bilietas jau buvo mano el. pašte ir vakarop per šurmuliuojančią Gedimino prospekte Tautų mugę iškeliavau į Šiltadaržio gatvę.

Monospektaklyje „PRAeis“ Justas Tertelis yra vienas trijuose asmenyse: dramaturgas, režisierius, aktorius. Spektaklio su prierašu „Spektaklis sukurtas žiūrovams nuo 33 m. Jaunesniems ne visos temos gali būti suprantamos ar atpažįstamos“ premjera įvyko 2023 metais. Kodėl 33 metai yra riba, man po spektaklio liko neaišku. Manau, kad „PRAeis“ puikiai tinka ir 23-mečiams, ir apie aktoriaus profesiją svaigstantiems 13-mečiams.

Spektaklio pradžioje, kol žiūrovai renkasi į mažąją Menų spaustuvės salę, ekrane rodomos scenos iš kito, prieš 17 metų suvaidinto Justo Tertelio monospektaklio „PRA“. Aktorius susirinkusiems paaiškina, kad tąkart spektaklyje dalijosi pradedančiojo aktoriaus jausmais, o scenoje buvo nubrėžta linija, kurios jis niekaip nedrįso peržengti. Pasak aktoriaus, spektaklis buvo populiarus ir yra žmonių, kurie jo ir dabar paklausia, ar jis iki šiol čia tebevaidina tą patį spektaklį?..

Šįkart aktorius – jau vidutinio amžiaus, tad ir spektaklio tematika kita. Spektaklis dabar iš „PRA“ tapo „PRAeis“, o linija scenoje seniai peržengta. Ne tik peržengta, bet ir įpusėta: pretenduoti į Kultūros tarybos projektus, skirtus jauniems menininkams, aktorius jau negali, o kita menamos gyvenimo ir kūrybos linijos pusė, „didiems“ kūrėjams pasibaigianti Menininkų kalneliu Antakalnio kapinėse, irgi dar ne tuoj.

Spektaklis, kurio metu aktorius ne kartą kreipiasi į publiką, trunka apie 1 val. 40 min. ir yra be pertraukos.

Kodėl žmonės eina į spektaklius? Koks jausmas yra aktoriui vaidinti gerame spektaklyje ir koks – blogame? Kaip nepamesti motyvacijos, tikslo ir netapti amatininku, dirbančiu tik dėl pinigų? Atsakymus į šiuos ir kitus panašius aktoriams ir teatro žiūrovams aktualius klausimus nagrinėja spektaklis „PRAeis“.

Vidutinio amžiaus vidutiniu aktoriumi ironiškai save pavadinęs Justas Tertelis paprašė salėje žiūrovų pakelti rankas tų, kurie save irgi gali priskirti vidutinybėms. Pakilo miškas rankų.

Esu teatro laboratorijos „Atviras ratas“ sena fanė. Jų spektakliai būna be įmantrių scenografijų ir kitų šiuolaikinio teatro atributų – keiksmažodžių, šviesų šou, vaizdo projekcijų ir pan. Tačiau jų spektakliai visada nuoširdūs, šilti, neretai apibarstyti liūdno humoro trupiniais. Toks, sakyčiau, terapinio teatro poveikis, kai išėjęs iš spektaklio išsineši jausmą būti bent šiek tiek geresniu. Sau. Kitiems.

Besidomintiems teatru ir mėgstantiems monospektaklius, spektaklį „PRAeis“ drąsiai rekomenduoju. Ateiti verta dėl vienos priežasties – šiame spektaklyje pagaliau sužinojau atsakymą į klausimą, kaip aktoriai išmoksta tiek daug teksto. Paskutinieji vakar aktoriaus ištarti žodžiai buvo palinkėjimas į teatrą ateiti dar kartą. Aš tai tikrai ateisiu. O jūs?

***

Režisierius: Justas Tertelis

Premjera: 2023-11-10

Išsamiau: www.atvirasratas.lt

Laura Kutkaitė „Milena“

20 Šeštadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

„Esu importinė aktorė Aistė“, – taip spektaklio pradžioje žiūrovams prisistatė Aistė Zabotkaitė,  įgarsindama faktą, kad ji yra aktorė iš Vilniaus ir vaidinti Lauros Kutkaitės spektaklyje „Milena“ Klaipėdos dramos teatre atvažiavo režisierės pakviesta. Aistė vaidina daugelyje L. Kutkaitės spektaklių (bent jau mano matytuose „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ tai tikrai).

O aš tą vakarą buvau importinė žiūrovė iš Vilniaus. Klaipėdos dramos teatre lankiausi trečią kartą ir dabar galiu pasigirti spektaklius mačiusi visose teatro salėse – didžiojoje, mažojoje ir „black box“.

Spektaklis „Milena“ rodomas Didžiojoje teatro salėje, kuri įsikūrusi istoriniame teatro pastate. Klaipėdos dramos teatras yra seniausias teatras Lietuvoje, įsikūręs jam statytame pastate. Jau XVIII amžiuje čia stovėjusiame pastate buvo teatras, aišku, tada dar nesivadinęs Klaipėdos dramos teatru. Štai 1836 metais teatre gastroliavo Karaliaučiaus operos teatras, kuriam tąkart vadovavo Richardas Vagneris. Taigi, beveik prieš 200 metų scenoje dirigavo Vagneris, o dabar štai sėdžiu ir laukiu beprasidedančio spektaklio „Milena“, statomo jaunosios kartos režisierės Lauros Kutkaitės.

Dar keli komplimentai teatrui: Klaipėdos dramos teatras turi tikrai informatyvų ir vizualų muziejų (!), kurį žiūrovai kviečiami apžiūrėti prieš kiekvieną vakaro vaidinimą, o darbo dienomis ir savaitgaliais, kai dirba teatro kasa, veikia ir teatro kavinė, kur galima įėjus į teatrą prisėsti išgerti kavos su vaizdu į pagrindinę Klaipėdos Teatro aikštę. Taip, broliai ir seserys, Klaipėdoje pagrindinė aikštė yra ne Rotušės, ne Senoji, ne Turgaus ir ne Atgimimo, o Teatro aikštė!

Spektaklyje pagrindinę heroję Mileną skirtingais jos gyvenimo etapais vaidina Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.

„Milena“ man pasirodė pakankamai kuklios senografijos, ko nepasakyčiau apie Liucijos Kvašytės sukurtus aktorių kostiumus su ryškiomis detalėmis.

Išskirti norėčiau ir vaizdo projekcijas (Eitvydas Doškus). Paskutiniu metu jų būna kone kiekviename spektaklyje, dažnai – visai be reikalo. Netrukdo, bet ir nebūtina. Tuo tarpu „Milenoje“ filmuotas vaizdas buvo dar vienas svarbus „aktorius“, papildęs pasakojimą scenoje.

Įdomiausia man spektaklyje buvo istorija, nuo kurios atsispyrė režisierė. Milena Jesenska buvo čekų rašytoja, vertėja, redaktorė, kuri imasi iš vokiečių kalbos išversti Franzo Kafkos „Pražuvėlį“. Anuomet nebuvo feisbuko ar zoomo, todėl ryšį abu palaikė susirašinėdami laiškais. Jų korespondencija netrukus ėmė virsti kažkuo daugiau, negu įprasti vertėjos laiškai rašytojui. Laiškai buvo rašomi 1920 metų balandį–lapkritį ir per tą laiką menininkai išgyveno skirtingus jausmų etapus. Gyvai minėtu laikotarpiu jie susitiko du kartus.

Spektaklyje gana nuosekliai pasakojama apie Kafkos ir Milenos susirašinėjimą, gausiai cituojamos ištraukos iš laiškų (išliko tik Milenai rašyti Kafkos laiškai), pateikiami svarbiausi Milenos Jesenskos gyvenimo faktai – santuoka, motinystė, susidomėjimas komunizmo idėjomis, tada nusivylimas jomis ir tragiška mirtis koncentracijos stovykloje.

Šis Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis iš mano matytų jos trijų yra pats paprasčiausias (nepainioti su žodžiu prasčiausias), suprantamiausias, skirtas plačiausiai auditorijai.

Spektaklio trukmė yra 1 val. 40 min., jis rodomas be pertraukos. Man spektaklis pasirodė pakankamai kamerinis, sakyčiau, netgi intymus, todėl labai puikiai įsivaizduočiau jį rodomą mažesnėje salėje.

Ar verta specialiai iš Vilniaus važiuoti į Klaipėdą dėl šio spektaklio? Jeigu turite kitų reikalų ar draugų uostamiestyje, kodėl gi ne. Tačiau galima ir nevažiuoti, o palūkėti. Gal kada jis pats atvažiuos.

***

Laura Kutkaitė „Milena“

Premjera 2025 09 12

Apie spektaklį: www.kdt.lt

Mama Drąsa pagal Bertoldą Brechtą

08 Pirmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto „Motušė Kuraž“ Klaipėdos dramos teatre rodomas nuo 2018 metų. Yra pelnęs du Auksinius scenos kryžius – už geriausią režisūrą ir geriausią pagrindinį vyro vaidmenį.

Pirmiausia apie spektaklio formą. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Mažojoje salėje. Ji ypatinga tuo, kad salėje yra sumontuotas sukimo mechanizmas, kuris suka visą salę su žiūrovais (ne sceną, o visą parterį!) Taigi, perkant bilietą į spektaklį ir skaitant aprašymą, žiūrovas yra perspėjamas, kad spektaklyje su N-16 ženklu bus naudojami ne tik   „Strobe“ žibintai, bet ir turi būti atidūs žmonės,  turintys  jautrų vestibulinį aparatą ir sergantys jūros liga.

Iš tiesų vaidinimo metu nuo sukimosi ne kartą apsvaigo galva, o šalia sėdėjusi kaimynė guodėsi, kad po spektaklio bėgs ieškoti artimiausios šiukšliadėžės. Spektaklio metu nutiko ir smagus kuriozas: vienas žiūrovas nusprendė išeiti, matyt, į tualetą. Tačiau tuo metu salė sukosi ir jis, žengęs ten, kur turėjo būti išėjimas, jo nerado. Taip žmogus ir žingsniavo scenoje ratu kartu su aktoriais, kol salė pasisuko taip, kad išėjimas atsirado šalia jo.

Pagrindinį Motušės Kuraž vaidmenį spektaklyje atlieka Darius Meškauskas. Pagarba jam ne tik už vaidybos įtaigumą ir ryškaus personažo sukūrimą, bet ir už tai, kad dvi valandas scenoje vaidino su aukštakulniais.

Vokiečių rašytojas Bertoldas Brechtas (1898–1956) pjesę rašė prieš antrąjį pasaulinį karą. Jos veiksmas vyksta XVII amžiuje karo metu. Apsukrioji prekybininkė motušė karu patenkinta, jai tai pagrindinis pajamų šaltinis. Šalia byrančių į skreitą pinigų čia pat sukiojasi ir motušės vaikai. Ar jiems pavyks išvengti karo baisumų? Spektaklis buvo pastatytas dar prieš rusijai užpuolant Ukrainą. Įsivaizduoju, kad žiūrėti spektaklį 2018-aisiais ir 2023-aisiais buvo du skirtingi dalykai.

Spektaklyje, kaip ir pjesėje, daug absurdo. Dar spektaklyje daug muzikos.

Vienintelis mėėė dalykas man pasirodė kai kuriose vietose išlendantis rusų kalbos vartojimas ir epizodas apie Afganistano karą. Nepaisant to, išėjus iš salės, spektaklis dar ilgai „nepaleido“. Dabar, kai rašau, praėjo kelios savaitės, o galvoje tebesisuka spektaklio vaizdiniai ir garsai. Jeigu pasitaikys proga, linkiu pamatyti šį spektaklį. Tik atidžiai stebėkite repertuarą, „Mama Drąsa“ rodoma nedažnai. Ir gastrolių, matyt, šis spektaklis niekur nevyks. Nes besisukančių salių kituose Lietuvos teatruose neteko regėt.

***

Režisierius Elmārs Seņkovs

Premjera: 2018 05 30

Daugiau apie spektaklį: www.kdt.lt

Gerhart Hauptmann. ŽIURKĖS

21 Šeštadienis Bir 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Gerharto Hauptmano (1862-1946) penkių veiksmų drama „Žiurkės“ pirmą kartą buvo parodyta Berlyne 1911 metais. Veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje buvusiose kareivinėse, kurios pjesėje virtusios vargingų šeimų bendrabučiu. Beje, wikipedijoje įvardintas tikslus „Žiurkių“ veiksmo vietos adresas: Alexanderstraße 10, Berlynas. Visai netoli Alexanderplatz.

Spektaklio centre – namų tvarkytoja ponia Jon, kuri prieš kelerius metus neteko savo vos gimusio sūnelio. Pasitaikius progai, kai suvedžiota tarnaitė Paulina Pyperkarka ruošiasi gimdyti nenorimą ir nelaukiamą vaiką, ponia Jon susitaria, kad po gimdymo paims jį kaip savą ir užaugins. Tačiau viskas susiklosto ne taip sklandžiai. Po kurio laiko pagimdžiusi tarnaitė atsitokėja ir prašo atgal savo vaiko. Paaiškėjus ponios Jon melagystei, kad vaiką ji ne pagimdė, o pasisavino, subyra santykiai su vyru, aplinkiniais. Galų gale subyra ir visas gyvenimas.

Režisierius Augustas Gornatkevičius šį spektaklį pastatė Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre. Vaidinimo trukmė – kiek daugiau kaip trys valandos su viena pertrauka. Spektaklyje vaidina VMT aktoriai Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Ilona Kvietkutė, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Gintarė Latvėnaitė, Arvydas Dapšys, taip pat Saulius Ambrozaitis, Greta ir Mantas Bendžiai bei senokai scenoje mano matyta Vilma Raubaitė.

Teatro interneto svetainėje radau prierašą, kad šis spektaklis dienos šviesą išvydo, nes „rež. A. Gornatkevičiaus eskizas pagal Hauptmanno pjesę „Žiurkės“ tapo 2024 m. VMT organizuojamo konkurso „DramaTest Residency“ nugalėtoju“. 

Jau nuo pirmų vaidinimo minučių tapo aišku, kad laimingos pabaigos šįvakar nebus. Net ir nieko negirdėjus apie šį Hauptmano kūrinį (į lietuvių kalbą vertė Teodoras Četrauskas), akivaizdu, kad visas spektaklis rutuliojasi tik viena kryptimi – link tragiškos baigties. Tiesa, pats spektaklio finalas nėra aiškus. Kad blogai baigiasi, tai – taip. Bet kas nutiko su ponia Jon ir naujagimiu? Atsakymą sužinojau paguglinusi apie pjesę.

Po pirmos spektaklio dalies namo išėjo dešinėje manęs sėdėję du mokytojai (supratau iš kalbų apie egzaminus ir prasidedančias atostogas), tad antrą dalį žiūrėjau visai patogiai įsirangiusi jų vietose. Jau leidžiantis laiptais namo nugirdau du vienas kitam prieštaraujančius spektaklio įvertinimus: „Labai patiko“ ir „Nieko gero (…)“. Jeigu klaustumėte mano nuomonės, tai ji būtų kažkur per vidurį.

Ryškūs personažai (vien ko vertas teatro direktorius, Zelma arba ponios Jon brolis), įtaigi aktorių vaidyba, vizualiai gražus scenos apipavidalinimas – šios trys spektaklio dedamosios man krito į akis pirmiausia. „Žiurkės“ yra žinomiausias rašytojo G. Hauptmano darbas. 1912 metais rašytojas įvertintas Nobelio literatūros premija. Beje, pjesę galima rasti ir patogiai pasiskaityti http://www.dramustalcius.lt.

***

Režisierius Augustas Gornatkevičius

Premjera 2025 06 14

Išsamiau: www.vmt.lt

Árpád Schilling. KELIAUJANTYS

05 Ketvirtadienis Bir 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Spektaklis, skirtas Jaunimo teatro 60-mečiui. Atrodo, kad jau pakankama proga nusipirkti bilietą į spektaklį. Tokie jubiliejai teatruose nutinka ne kasdien. Bet bilietą nusipirkau ne iš karto. Vis užsukdavau į teatro puslapį, paskaitydavau aprašymą ir išeidavau iš jo. Na, niekaip nekabino, nors tu ką… Likus porai dienų iki premjeros visgi bilietą nusipirkau. Ir labai nustebau pamačiusi, kad į premjerinius rodymus bilietai nebuvo išpirkti. Kažin, kodėl?

Spektaklio režisierius – vengras Árpádas Schillingas. Jaunimo teatre jis pastatė „Barbarus“ ir „Autonomiją“. Be to, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kurį laiką buvo rodomas jo „Didis blogis“. Kaip sakė priešpremjeriniuose interviu režisierius, šį kartą jo užduotis buvo leisti aktoriams improvizuoti ir iš daugybės (sakė, kad gal net šimto!) pamatytų aktorių improvizacijų jis atrinko spektakliui vos kelias.

Spektaklyje vaidina beveik trys dešimtys aktorių, kone visa Jaunimo teatro trupė. Rišlaus teksto ir siužeto spektaklis neturi. Jis sudarytas iš skirtingų epizodų, mizanscenų, kurios primena studentų repeticijas. Na, kai dėstytojas suformuluoja studentams užduotį, pavyzdžiui, suvaidinti XX a pradžios mažo miestelio dieną. Ir aktoriai čia pat ima improvizuoti – kas kaimo kvailelį, kas laisvo elgesio moterį, o kas – kareivį, turtuolį ar kitą kokį personažą vaidina. O žiūrovai? Kas jiems belieka, žiūrėti į scenoje vykstantį lengvą chaosą ir stengtis įminti mįslę, kas čia ką vaidina, ką tuo nori pasakyti ir kodėl vietoj įprastų dialogų tėra kažkoks murmesys, šūkčiojimai ir pan.

Kita spektaklio mizanscena skirta jau dabarčiai – scenoje ryškiose spalvose skendi jaunimėlis, suprask – vyksta vakarėlis, kuriame galimai apsvaigę, erdvėje ir laike nesiorientuojantys jaunuoliai. Technomuzika bumpsi, šokio judesiai agresyvėja, įtampa kyla, apima jausmas, kad kažkas bus. Ir tikrai įvyksta – scenoje pastatytame ekrane stambiu planu rodomas kraujais tykštantis vienas veikėjas, kurį, jau mirusį, draugai išneša nuo scenos.

Spektaklis buvo anonsuojamas kaip spektaklis-koncertas. Žinant, kiek talentingų muzikos žmonių yra Jaunimo teatre, tikėjausi kažko ypatingo. Bet neišgirdau. Muzikine prasme neseniai matyti „Barbarai“ penkiom galvom lenkia „Keliaujančius“.

Spektaklis trunka 2 valandas, pertraukos nėra. Buvau pirmą premjeros dieną, salėje buvo laisvų vietų, be to, nesulaukę pabaigos, keli žiūrovai atsistojo ir išėjo vidury veiksmo.

Kažkaip turiu įtarimą, kad jeigu tą vakarą salėje buvo žiūrovų, atėjusių į teatrą po ilgos laiko pertraukos, kitas jų kartas teatre irgi gali būti po ilgos laiko pertraukos. Ir dar turiu įtarimą, kad teatro kritikai šį spektaklį iškels iki padangių. Nes kai neaišku, kas vyksta scenoje, atsiranda proga pasirodyti labai protingu ir pasakyti, kad ten vyko labai didūs ir prasmingi dalykai.

Dievaži, nenoriu nieko įžeisti ir užgauti, bet panašūs spektakliai turėtų būti ne repertuariniai, o rodomi, pavyzdžiui, per Kultūros naktį nemokamai, tarp kitų šimtų to vakaro renginių.

Nenoriu užbaigti labai pesimistiškai, tai papasakosiu apie spektaklio „kaimyną“. Šalia manęs sėdėjo vaikinukas, kuris buvo arba teatro savanoris, arba spektaklio kūrybinės grupės draugas (spėju, nes su kompanija stovėjo ir plepėjo prie durų, o užgesus šviesoms visi puolė ieškoti laisvų vietų atsisėsti). Tai jis keliose spektaklio vietose kikeno, o jam pasibaigus pirmas stojosi ir plodamas švilpė bei šaukė „bravo“.

***

Árpádas Schillingas „Keliaujantys“

Premjera: 2025 05 30

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Barbarai. Pagal J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“

27 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Neplanavau eiti kovo mėnesį į dar vieną spektaklį, nes ir taip kalendorius mirgėjo nuo filmų, spektaklių ir kitų panašių reikalų. Bet kai Vilniaus knygų mugėje stabtelėjau ties Jaunimo teatro stendu, besišnekučiuojant kažkaip įtikėjau, kad man reikia nusipirkti bilietą į kažkurį jų spektaklį. Pažiūrėjau į kalendorių, radau laisvą vakarą ir taip nusipirkau bilietą į vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklį „Barbarai“.

Kodėl spektaklio nebuvau mačiusi anksčiau? Po sunkiasvorių Jaunimo teatre pamatytų „Austerlico“ ir „Erinijų“, panašiu laiku scenoje pasirodžiusių „Barbarų“ nenorėjau. Buvau persisotinusi karo, prievartos, totalitarizmo temų teatre. Bet nuo premjeros praėjo jau geras laiko gabalas, mano priešiškas nusiteikimas slūgo, taip bilietas atsidūrė mano kišenėj.

Likus iki spektaklio pradžios kelioms valandoms pažiūrėjau į spektaklio pirkimus. Neparduotų bilietų salėje buvo labai daug. Iš pirmo žvilgsnio net daugiau, nei parduotų. Todėl nuėjusi į spektaklį atsisėdau ne savo vietoje arti scenos, o tolėliau, ten, kur mačiau, kad bilietai nebuvo parduoti. Beje, dar perkant bilietą buvau perspėta nesisėsti pirmoje ar antroje eilėje, nes ten „taškosi vandeniu ir žemėm“. Labai teisingas patarimas, ačiū.

Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ parašytas 1980-aisiais, daug vėliau išverstas ir išleistas Lietuvoje. Istorijos centre – imperijos pasienio mieste gyvenantis Teisėjas (aktorius Valentinas Masalskis), kuris pagaili vienos „barbarės“ (taip praminti taikūs stepių klajokliai, vaidino Viktorija Kuodytė) ir nusprendžia ją parvesti namo. Už tai jis sulaukia Imperijos kariuomenės keršto ir iš gerbiamo miesto tarnautojo tampa gailestį keliančiu valkata, kuris už savo gyvybę ir duonos kąsnį bučiuoja kojas savo skriaudikams.

Barbarę vaidinanti Viktorija Kuodytė spektaklyje nekalba, tačiau jos vaidmuo toks iškalbingas, kad įsitikinau n-tąjį kartą: kartais tyla pasako daugiau, nei žodžiai. Abiejų aktorių meistrystė scenoje buvo tokia didi, kad gniaužė kvapą. (Žinau, kad rašyti skambius žodžius nemadinga, bet nežinau, kaip kitaip apibūdinti tą stebuklą, kurį scenoje sukūrė aktoriai).

Spektaklyje skamba gyvo garso muzika ir dainos. Jaunimo teatro aktoriai patys ir būgnais muša, ir elektrinėm gitarom groja, ir dainuoja.

Masinėse scenose vaidina beveik visa teatro trupė. Nors spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 val. 30 minučių, jis truko 3 valandas ir 10 minučių. Pertrauka buvo viena.

Spektaklyje labai daug blogio, prievartos, bejėgiškumo jausmo. Žinant, kad panašūs dalykai REALIAI kažkur VYKSTA DABAR, išsėdėti spektaklyje vietomis buvo labai sunku. Bet jei norite pamatyti gerą teatrą, šį spektaklį rekomenduoju 100 proc.

**

Premjera: 2023-02-25

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Slabodkės vyšnelė

23 Sekmadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

„Atmintis nėra istorija, atmintis yra poezija“.

Ši spektaklio pabaigoje pasakyta frazė puikiai nusako tai, ką vakar patyriau žiūrėdama spektaklį „Slabodkės vyšnelė“ – Dominyko Vaitiekūno dviejų valandų monospektaklį autobiografiniais motyvais su gyva muzika.

Tai vienos šeimos epas, apimantis laikotarpį nuo 199-kažkelintųjų iki šių dienų. Dominykas Vaitiekūnas per karantiną feisbuke gauna kvietimą draugauti iš tetos Genovaitės (arba tiesiog G(i)enės). Nusprendžia ją aplankyti po 27 metų nesimatymo ir išvažiuoja į Vilijampolę.

Pats Dominykas yra iš Panevėžio ir prisimindamas savo vaikystę prisipažįsta, kad anuomet Vilijampolės vardas jam skambėjo kaip pasakų šalies. O teta G(i)enė būdavo stiliaus ir manierų ikona, vienintelė iš giminės moterų turėjusi vairuotojo pažymėjimą ir žiguliuką!

Kaip spektaklio pradžioje sakė aktorius, viskas, kas bus pasakyta, yra išgyventa, o ne išgalvota. Nuoširdus ir autentiškas pasakojimas su gyva muzika ir aktoriaus atliekamomis dainomis ir juokino, ir graudino publiką. Kuri, beje, buvo labai skirtinga – nuo trisdešimtmečių kartos iki garbaus amžių senjorų.

Spektaklį stiprino autentiškas rekvizitas su kabančiu kilimu ant sienos, plastikinių vaisių vaza, žuvyčių formos stikliukais stipriam gėrimui ir dovanų kiekvienam žiūrovui padovanota Dominyko Vaitiekūno vaikystės laikų brangenybe – kramtomąja guma Love is…

Tai buvo jau 80-ąjį kartą parodytas „Slabodkės vyšnelės“ vaidinimas. Šįkart su spektakliu Dominykas Vaitiekūnas keliauja po Lietuvą ir jį lydi gestų kalbos vertėja Raimonda Vaičeliūnienė, verčianti visą spektaklį. Jos buvimas ne tik suteikia galimybę pamatyti spektaklį negirdintiems žmonėms, bet apskritai, pačiam vaidinimui dovanoja papildomo žavesio. Ekspresyvi treningais pasipuošusi gestų kalbos vertėja buvo labai organiška spektaklio ir dueto dalis. Jei nežinotum, galvotum, kad taip buvo sugalvota nuo pirmo spektaklio. O iš tiesų vertimas į gestų kalbą buvo sumanytas šiam konkrečiam spektaklio turui po Lietuvą.

Spektaklį žiūrėjau OPERA Social House Vilniuje, jis vyko salėje su staliukais ir žiūrovų kilnojamų taurių skimbčiojimu. Kombučios ar kažko su laipsniais buvo galima nusipirkti bare prieš spektaklį.

Baigiant pasakysiu, kad nemėgstu gręžiotis į praeitį, jokios nostalgijos 90-iesiems ar savo vaikystei nejaučiu, iki šiol nebuvau filme „Pietinia kronika“, nes joje aptariamas laikotarpis manęs nedomina.

Tačiau šis spektaklis, kuriame buvo daug nesenos praeities trupinių, mano, senos cinikės, širdį visgi palietė.

Kviečiu stebėti tolimesnį spektaklio kelią ir pasitaikius progai pamatyti talentingo aktoriaus, dainininko ir pasakotojo Dominyko Vaitiekūno „Slabodkės vyšnelę“. O aš, kai būsiu Kaune, būtinai gyvai nueisiu į alinę ir užkandžių barą „Vyšnelę“ Slabodkėje. Nors spektaklio herojė Genovaitė neseniai iškeliavo ten, iš kur negrįžtama, spektaklio pavadinimą įkvėpusi vieta vis dar veikia. Jau išsiguglinau ir išsisaugojau adresą.

***

Režisierius ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas;

Kompozitorius Kęstutis Vaitkevičius;

Kūrinys sukurtas ir pirmą kartą parodytas bendradarbiaujant su festivaliu Kaunas 2022. 

Iga Gańczarczyk, Anna Smolar PAUKŠČIAI

22 Šeštadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje juokavau, kad per vieną savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gavau nemažą paukštienos dozę. Vieną savaitgalį buvau „Kino pavasario“ festivalio filme „Povas“, o lygiai po savaitės tame pačiame teatre žiūrėjau lenkų režisierės Annos Smolar premjerą „Paukščiai“. Jeigu neturit laiko skaityti toliau, iš karto galiu pasakyti, kad filmas teatre šįkart man paliko didesnį įspūdį negu spektaklis apie filmą.

Spektaklis pasakoja apie Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždę Tippi Hedren ir didžiausia dalis skiriama kultinio siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aplinkybėms. Filmas buvo sukurtas 1963 metais, o jame debiutavusi Tippi Hedren po premjeros tapo žvaigžde. Už tai sumokėdama neadekvačią kainą – režisieriaus emocinį smurtą, nesveiką kontroliavimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. Spektaklis pastatytas remiantis publikuotais Tippi Hedren memuarais.

Prieš einant į teatrą akis buvo užkliuvusi už spektaklio anonso, kad pasakojimo veiksmas nebus linijinis. Tai reiškia, kad nuoseklios aktorės gyvenimo linijos spektaklyje nebus. Žiūrovui pačiam tenka nuspėti, iš kurio aktorės gyvenimo etapo yra viena ar kita spektaklyje vaidinama scena.

Dar vienas didelis spektaklio išskirtinumas yra tai, kad visi aktoriai įkūnija skirtingus vaidmenis. Štai  Augustė Pociūtė spektaklyje yra ir Paukštis, ir Tippi, ir režisieriaus asistentė ir t.t. Rasa Samuolytė irgi vietomis vaidina Paukštį, vietomis – Tippi, vietomis – mamą, asistentę, fotografę. Nelės Savičenko vaidmenys šiame spektaklyje: Paukštis, Tippi, filmo montuotoja, paukščių dresuotoja. Du spektaklio aktoriai vyrai – Rytis Saladžius ir Gediminas Rimeika – irgi vaidina Paukštį ir Tippi. Be to, dar pabūna tėvu, daktaru ir t.t. Toks vaidmenų pokeris visai smagus, nes vieną personažą gali pamatyti labai iš skirtingų pusių.

Mobingo darbe, seksualinės prievartos, galios viršenybės santykių temas režisierė Anna Smolar nagrinėjo ir kitame Lietuvoje pastatytame spektaklyje „Sulėtintai“ (mano įspūdis apie jį). Tad sakyčiau, kad naujame spektaklyje ji ištikima savo braižui. Didžiuma dalis spektaklio kūrybinės komandos (kostiumų dailininkė, scenografė, kompozitorius, choreografas, vaizdo projekcijų autorius) yra tarptautinė. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Naujojoje salėje.

Ar būtina spektaklį pamatyti? Jeigu patinka aktualiomis temomis ir moderniomis priemonėmis (jo, bus vaizdo projekcijų:) kalbantis teatras – taip. Spektaklis man pasirodė estetiškas ir nenuobodus, o grįžusi namo dar ilgokai guglinau apie pagrindinę spektaklio veikėją ir ją skriaudusį režisierių. Ai, ir dar vienas spektaklio privalumas – optimalus jo laikas, dvi valandos, sakyčiau, yra pats tas. Nors neabejoju, kad turime Lietuvoje režisierių, kurie būtų sugebėję ištempti spektaklį iki 4 valandų su dviem pertraukom. Ačiūdie, to nenutiko.

Neįtikėtinas sutapimas, bet tą savaitgalį, kai žiūrėjau spektaklį „Paukščiai“, pabaigiau skaityti Valerie Hemingway autobiografinę knygą „Bėgantys su buliais“ apie autorės santykius su Ernestu ir Gregory Hemingway’ais. Knygoje irgi buvo aprašomi sudėtingi santykiai tarp senstančio genijaus ir jaunos merginos. Absoliutus déjà vu.

***

Premjera: 2025 m. kovo 14 d.

Režisierė Anna Smolar

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Justinas Marcinkevičius. MAŽVYDAS

28 Antradienis Sau 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vienas geriausių dalykų, kuris šį sezoną nutiko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, yra Klasikos skaitymai. Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės inicijuoti klasikinių, visiems gerai žinomų pjesių skaitymo vakarai sulaukia dėmesio, tai liudija gana greitai išperkami Mažosios salės bilietai. Visų jų kaina vienoda – 6 eurai.

Sausiui baigiantis dalyvavau antruose Klasikos skaitymuose, šįkart buvo pasirinkta Justino Marcinkevičiaus trilogijos viena pjesių – „Mažvydas“. Skaitymus režisavo Vytautas Rumšas, Mažvydą vaidino Vytautas Anužis, taip pat dalyvavo visas būrys puikių aktorių, kurių dalį šiandien jau sunku ir išvysti scenoje. Tai Rimantas Bagdzevičius, Povilas Budrys, Kęstutis Cicėnas, Adrija Čepaitė, Algirdas Dainavičius, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Ramutis Rimeikis, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė ir Arūno Vozbutas.

Apgalvota scenografija, neperspausta režisūra, įtaigi muzika, aktorių vaidyba – visa tai pavertė pjesės skaitymus nepamirštamu spektakliu. Kaip netikėta, ar ne? Eini paklausyt, kaip skaitoma pjesė, o gauni išskirtinį scenos potyrį. Taip įmanoma tik tada, kai scenoje dirba profesionalai. Iš visų labiausiai lenkiuosi aktoriui Vytautui Anužiui, kuris buvo išmokęs tekstus mintinai ir toji pjesė rankose jam nelabai buvo reikalinga. Spektaklio finalas, sujaudinęs ne vieną salės žiūrovą (šalia sėdėjusi moteris kūkčiojo), buvo ypatingas. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau, kaip ištaręs paskutiniuosius žodžius, susigraudino ir ašarą nubraukė pagrindinis aktorius.

Grįžusi Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje parašiau: „Kodėl scenoje neatsiranda vietos tokiems spektakliams? Kodėl statome virtus omarus, fermentuotus grybus, o panašių pjesių – ne? Kodėl?“

Taigi, kodėl?

D. Krymov. REQUIEM

21 Antradienis Sau 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Esu ne kartą rašiusi, kaip man trūksta kitų miestų teatrų gastrolių Vilniuje. Vos tik užmatau kažką atvykstant iš Kauno, Panevėžio ar Šiaulių, stengiuosi pamatyti. Apsidžiaugiau feisbuke pamačiusi Klaipėdos dramos teatro spektaklio REQUIEM (režisierius Dmitry Krymov) anonsą, kad bus rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.

Paspaudus mygtuką „Pirkti bilietą“ nustebino kainos – pigiausias bilietas kainavo daugiau kaip 30 eurų. Mano pirktasis už 36 eurus buvo parterio gale. Bet tiek to, kultūrą reikia paremti. Matyt, kultūros gastrolės nėra pigus reikalas, suprantama.

Iš viso Vilniuje buvo suplanuoti trys spektaklio rodymai, vienas jų – šeštadienį 15 valandą. Keistas laikas, nei pietūs, nei vakaras, bet būtent į jį ir pirkau bilietą. Spektaklio anonse buvo rašoma, kad REQUIEM trunka 1,30 val. be pertraukos ir yra N-16. Taip pat buvo prierašas, kad spektaklis sukurtas pagal H.Murakami romano „Kafka pakrantėje“ motyvus. Įdomiausia, kad Klaipėdos dramos teatro svetainėje prie spektaklio aprašymo tokios nuorodos nėra. Ar čia specialiai vilniečiams tas sakinys sugalvotas buvo? Gal kokia statistika yra, kad sostinėje gyvena Murakamio gerbėjai ir jo paminėjimas privilios žiūrovus? Kaip bebūtų, prierašas mane užkabino ir jau po kelių dienų prie lovos spintelėje gulėjo iš bibliotekos parsinešta knyga „Kafka pakrantėje“. Esu skaičiusi daug Murakamio knygų, bet konkrečiai šios – ne. Knygą prarijau, ji, kaip įprasta H. Murakamiui, tokia iš paralelinių pasaulių, su kalbančiais katinais ir keistais personažais. Bet grįžtu prie spektaklio.

Spektaklis sudarytas iš skirtingų epizodų, kurie tarpusavyje nesusiję. Pirmas ir paskutinis epizodas – tikrai iš Murakamio knygos. Paimtas romano skyrius, kuriame pasakojama, kaip grupelė mokyklos mokinių su mokytoja išeina pasivaikščioti į gamtą, renka grybus ir čia vaikai praranda sąmonę. Po kiek laiko atsigauna ir nieko neprisimena. Tik vienas vaikas iš visų neatsigauna dar ilgai, o kai pabunda, jo galvoje tarsi ištrinta viskas, jis nemoka skaityti, rašyti… Beje, romane šis personažas aprašomas iki pat jo senatvės ir mirties, bet spektaklyje Murakamio buvo viso labo kokie 4-5 puslapiai.

Kiti du spektaklio epizodai niekaip nesusiję su minima Murakamio knyga. Viename epizode matome vaizdelį iš kariško gyvenimo: groteskiška scena su karininku, žmonai pažadančiu parvežti karo grobį – skalbyklę, vaikiškų žaislų, net skalbimo miltelių. Labai primena užpultosios Ukrainos karo pradžią, kai –uzzkių kareiviai vogė iš Ukrainos ir siuntė namo ką tik galėjo…

Vizualiausias spektaklyje buvo epizodas su Hamletu ir Ofelija. Didžiuliame stačiakampio formos inde prileidžiama vandens ir jame nuskęsta Ofelija. Tas skendimo epizodas toks tikroviškas buvo, kad pagavau save galvojant, ar aktorė dar gyva, ar pasiaukojo dėl vaidmens ir išties mirė?..

Spektaklis labai vizualus, nenustebau po jo paguglinusi ir sužinojusi, kad režisierius yra dirbęs ir scenografu, ir dailininku. REQUIEM įžvelgiau daug simbolizmo, teatro elementų, kurie buvo įprasti a.a. E. Nekrošiaus ar a.a. R. Tumino spektakliams. Norisi būtinai paminėti spektaklio šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską ir scenografę, kostiumų dailininkę Renata Valčik.

Aktorių ansamblis spektaklyje nėra didelis, įsiminė tardytojas Darius Meškauskas, mokytoja Samanta Pinaitytė ir visgi nepaskendusi Digna Kulionytė. Spektaklio finale vaidino žmonių dydžio lėlės – įspūdinga scena!

Nepaisant to, kad visą spektaklį nepraradau susidomėjimo anei minutei, vyksmas scenoje tiesiog hipnotizavo, į visumą tie skirtingi epizodai man nesusivėrė. Jeigu turėčiau viso labo tris žodžius, tai būtų: vizualu, efektinga, įdomu.

Spektaklio stiprybe pavadinčiau ir jo trumpumą. Jaunimo teatro kūrėjai ir vadovai galėtų pasimokyti iš gastroliavusio klaipėdiečių spektaklio: norint kažką pasakyti, nebūtina statyti 5 ar 6 valandų spektaklių-maratonų, kartais užtenka ir pusantros valandos gero veiksmo scenoje.

***

Režisierius Dmitry Krymov

Išsamiau: www.kdt.lt

Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA

01 Sekmadienis Gru 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Galėjo labiau pasistengti su pavadinimu spektaklio kūrėjai. Tas „savižudybės anatomija“ neskamba patraukliai. Atrodo, lyg psichologijos studentų antro kurso kolokviumo tema. Jeigu ne vasarą su akcija pirkti bilietai į šią ir kitas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeras, abejoju, ar būčiau susigundžiusi tokio pavadinimo spektakliu.

Kognityvinį disonansą man sustiprino ir tai, kad tą dieną, kai ėjau į spektaklį, ką tik užžiebta buvo Vilniaus Kalėdų eglė. Važiuojant į teatrą šeštadienio vakarą srautas žmonių traukė pažiūrėti eglės. Iš Gedimino prospekto parduotuvių girdėjosi kalėdinių grojaraščių muzika, oras kvepėjo skrudintais migdolais ir būsimų švenčių laukimu. Likus iki teatro keliems žingsniams rimtai suabejojau – ar einu į „Savižudybės anatomiją“, ar visgi einu kavos į artimiausią kavinę, o tada švęsti gyvenimo besidairant į kalėdiškai papuoštą Vilnių. Nugalėjo teatras.

Kadangi buvo spektaklio premjera, salėje sėdėjo nemažai teatro žmonių – režisierių, aktorių. „Savižudybės anatomiją“ režisavusi Uršulė Bartoševičiūtė, apsirengusi ryškiu žaliu kalėdiniu megztuku, taip pat sėdėjo salėje tarp žiūrovų. Įdomu, maniau, kad režisieriai per premjeras būna užkulisiuose, drąsina, komentuoja, pataria aktoriams.

Visada smalsu apsidairyti aplinkui, kokia publika sėdi salėje. Šįkart ji buvo labai marga, skirtingų amžių ir lyčių. Šalia manęs sėdėjo trisdešimtmetis barzdotas vyras, kurį mintyse pakrikštijau psichologu (pasirodė panašaus tipažo). Iš kitos pusės sėdėjo mano tėvų amžiaus pora. Keista pasirodė tai, kad spektaklis gavo N-16 įvertinimą, kai tuo tarpu kitas panašios tematikos matytas „Stand’upas prasmei ir beprasmybei“ nurodytas kaip N-18. Dabar, kai mačiau abu, manau, kad reiktų sukeisti vietom tuos N-16 ir N-18. Arba abiems duoti N-18.

Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ pasakojama vienos giminės trijų kartų moterų istorijos. Močiutė Karolina (aktorė Augustė Pociūtė) ir mama Ana (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) nusižudo, o jų anūkė ir dukra Bona (aktorė Elžbieta Latėnaitė), sprendžiant iš paskutinės spektaklio scenos, nutrauks šį ratą.

Labai įdomi spektaklio scenografija, kai scenoje įkurdintas namas, o jo trijuose kambariuose vyksta veiksmas vienu metu: mes matome ir Karolinos, ir Anos, ir Bonos gyvenimus. Jie vyksta atitinkamai 1970, 1990 ir XXI amžiuje (nepamenu tikslių metų). Ypač pačioje spektaklio pradžioje, girdint tris skirtingas istorijas ir vienu metu vystomus dialogus, buvo sunku sekti, kas čia vyksta ir kas čia dabar kalba. Reikia labai didelės koncentracijos ir įsiklausymo. Į spektaklio pabaigą ausis jau ėmė skirti skirtingų aktorių balsus ir buvo lengviau orientuotis. Nors girdėjau komentarus po spektaklio, kad „sunku buvo sekti veiksmą“.

Didžiausias spektaklio atradimas man – aktorė Augustė Ona Šimulynaitė. Buvau ją mačiusi kituose pastatymuose, bet šitas vaidmuo buvo triskart wow. Patiko ir įdomūs spektaklio režisūriniai sprendimai. Visų nepasakosiu, bus proga pamatyti patiems.

Pati istorija labai moteriška, vyrai joje tarytum antraeiliai personažai, su neišplėtotais charakteriais, tokie drungni. Silpnoka grandis spektaklyje man pasirodė trečiosios moters (Bonos-Elžbietos Latėnaitės) istorija. Ligoninės priėmimo skyriui vadovaujanti lesbietė gydytoja keičia meilužes, neturi ryšio su tėčiu ir nesiryžta parduoti namo, kuris jai primena apie močiutės ir mamos savižudybes. Tiesiog nepajaučiau jos, kaip kitų dviejų moterų.

Spektaklis trunka tris valandas, rodomas Naujojoje salėje ir turi vieną pertrauką.

Nežinau, kiek žiūrovų sulauks „Savižudybės anatomija“, bet jeigu manęs kas užklaus, koks dėmesio vertas spektaklis šiuo metu rodomas teatre, aš būtinai paminėsiu šį pavadinimą. Nors ir esu įsitikinusi, kad dėl jo kūrėjai galėjo pasistengti labiau. Žr. pirmą įrašo sakinį.

***

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė

Premjera 2024-11-28

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Daiva Čepauskaitė. KAI MES BŪSIM JAUNI

29 Penktadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“, režisuotas A. Špilevoj, ko gero, vienas populiariausių laikinojoje sostinėje. Nes kai tik užmetu akį į kauniškių repertuarą, ties juo amžiais matau „Išparduota“.

Spektaklis Vilniuje parodytas kartą, nors sprendžiant iš atsiliepimų tų, kurie nespėjo pagauti bilieto į spektaklį, reikėjo mažiausiai dviejų rodymų.

Spektaklyje vaidina vyresnės kartos aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Siužetas neįmantrus: seni draugai (tiksliau, draugės) susitinka laidojimo namuose prie bendro bičiulio urnos. Visos moterys labai skirtingų tipažų: viena jų save realizuoja augindama krūvą anūkų; kita sąmoningai (taip sakė) pasirinko gyventi viena ir neturi vaikų; trečioji – išsipusčiusi ir išsipuošusi – turi naują jaunikį, kurį sutiko kapinėse.

Daivos Čepauskaitės tekstai yra labai „daiviški“ – su švelniu humoru, potekstėmis, absurdo prieskoniu. Štai kad ir pjesėje esantis „pelargonijos testas“: pasak jo, jei žmogui viskas gerai, jis laimingas – pelargonija jam smirdi. Jeigu nelaimingas, vienišas – pelargonija jam kvepia.

Arba kitas būdas pasitikrinti, ar esi kam reikalingas – cukinijų testas. Jeigu tau niekas nedovanoja cukinijos, reik susirūpint, gal su tavimi kažkas negerai. Nes paprastai cukinijų uždera tiek, kad apdalijami ne tik giminės, kaimynai, bet ir tolimesni žmonės. Ir jeigu tau niekas niekad nepasiūlo cukinijos, vadinasi, esi tikrai vienišas ir nelaimingas…

Manau, kad vyresniesiems salės žiūrovams (>50-60) spektaklis turėjo daugmaž patikti. Dėl jaunimo nesu tikra. Senatvės temos, stereotipai, kurie ją lydi, jaunam žmogui kažin ar aktualūs. Čia juk ne moterų teisės, LGBT, vištos narvuose ir Palestina. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokie spektakliai, kaip „Kai mes būsim jauni“ turi teisę gyvuoti, būti rodomi miestuose ir ne tik. Visos temos yra svarbios – ir tuščių narvų, ir ištuštėjusių namų.

Nors teisybės dėlėi pasakysiu, kad prieš kurį laiką matytas kitas A. Špilevoj spektaklis senatvės tema „Bagadelnia“ man paliko didesnį įspūdį. Gal todėl, kad tada buvo pirmas kartas man, kai scenoje mačiau tik vyresnės kartos aktorius, pjesė buvo apie juos ir jiems.

„Kai mes būsim jauni“ kažkiek priminė kadaise matytą Algirdo Latėno režisuotą tragikomediją „Kapinių klubas“ pagal Ivan Menchell pjesę. Smagumo spektaklyje buvo daugiau nei gilumo.

„Kai mes buvom jauni“ buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis yra be pertraukos ir trunka 1 val. 45 min. Veiksmas toks banguotas – greičiau, lėčiau, linksmiau, rimčiau. Išeinant iš salės aplink buvo daug šurmulio – žmonės noriai dalijosi įspūdžiais, iš šono atrodė tokie „apšilę“, lyg po bokalo bare.

Tačiau LNDT rūbinė yra atskira istorija. Po rekonstrukcijos ji tokia nepatogi su tais A, B, C, D žymėjimais ir žmonių trypčiojimu ant laiptų, kad po šio spektaklio galutinai supratau – rūbinės projektuotojas už tokį darbą į dangų tikrai nepaklius.

***

Režisierius: Aleksandr Špilevoj

Premjera: 2023 – 11- 11

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP’AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI

26 Antradienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Eglės Švedkauskaitės režisuotas spektaklis Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje turėjo prasidėti penktadienį 19.30 val. Ką veikti iki jo tris laisvas valandas po darbo? Palaužiusi galvą radau neblogą sprendimą – teatro laukti… kine. Išsirinkau „Skalvijoje“ rodomą François Ozono filmą „Kai ateina ruduo“. Puikus buvo sprendimas. Filmas irgi puikus. Jam pasibaigus dar buvo likęs geras pusvalandis iki spektaklio, tad koja po kojos pasiekiau teatrą.

Spektaklyje vaidina du aktoriai – „sūnus“ Karolis Kasperavičius ir „jo mama“ Vitalija Mockevičiūtė. Yra ir trečiasis, nematomas veikėjas. Kęstutis – prieš kurį laiką nusižudęs jų vyras ir tėtis. Sūnus yra sėkmingas standuperis, mama – TV žvaigždė. Tačiau po juokelių ir sėkmingos karjeros uždanga slepiasi begalė neišjaustų jausmų ir neišsakytų žodžių. Kaltė, gėda, nemeilė, pasimetimas, atstūmimas… Sąrašą galima tęsti dar ir dar.

Temos aktualios ir jaudinančios, todėl nieko keisto, kad aplink mane sėdintys žiūrovai ašaras braukė. Tiesa, buvo progų ir pasijuokti. Dalelę savęs pjesės veikėjuose galėjo surasti tikrai ne vienas. Man nosinės neprireikė, nors šiaip mėgstu paverkti, neretai net „Panoramoje“ liūdnesnį reportažą matydama. Savo nejautra šiam spektakliui kaltinu Ozoną. Jo tragikomiškas humoras ir ką tik pamatyto filmo siužetas, matyt, buvo visiškai užvaldęs mintis ir širdį.

Spektaklis trunka pusantros valandos (tiksliau, truko 1 val. 40 min.), pertraukos nėra. Lenkiu galvą prieš abiejų aktorių meistrystę, džiaugiuosi matydama Vitaliją Mockevičiūtę pagrindiniame vaidmenyje.

Spektaklis yra N-18, jame tikrai labai daug kalbama apie savižudybę. Todėl jeigu jums ši tema atrodo per jautri, gal rinkitės kitą spektaklį. Nors spektaklis tikrai trumpas, iš jo išėjo keli žiūrovai. Paprastai iš spektaklio išeinama (taip manau) dėl nuobodulio, bet šįkart spėju, kad priežastis buvo kita.

P.S. Skubu rašyti atsiliepimą apie spektaklį, nes užporyt laukia dar viena premjera – spektaklis „Savižudybės anatomija“. Nemaniau, kad į vieną savaitę sukris du panašios tematikos spektakliai. Teatras imasi visuomenės terapeuto vaidmens. Hmm…

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2024 10 24

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE

17 Sekmadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pastebiu tokią tendenciją – kuo labiau teatro kritikai sudirba spektaklį, tuo labiau jis man patinka. Ir atvirkščiai, kai visi išsijuosę giria, nuėjus kartais akys sulimpa iš nuobodulio arba išeinu taip ir nesupratusi, ką pamačiau. Tai šįkart buvo pirmas variantas. Spektaklis man patiko, rekomenduoju pamatyti ir pati mielai pakartočiau.

Siurrealistu vadinamo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Roger Vitrac (1899–1952) pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ pirmą kartą buvo pastatyta Paryžiuje 1928 metais. Šis faktas pasirodė įdomus, nes Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno pastatytas spektaklis man pasirodė labai šiuolaikiškas.

Pirmiausia, ką norisi pasakyti apie šį spektaklį, tai paminėti režisieriaus bendrapartnerius scenoje: įspūdingi rūbai ir grimas (Juozas Statkevičius), muzika (Martynas Bialobžeskis) ir scenografija (Gintaras Makarevičius). Pagyrų nusipelno ir aktoriai, ypač pagrindinį devynmečio ViktORo (kirtis ant O) vaidmenį atlikęs jaunasis  Šarūnas Rapolas Meliešius ir šešiametę Ester vaidinusi Rūta Jonikaitė. Viktoro tėvai scenoje Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Ester tėvai Elzė Gudavičiūtė ir Marius Repšys. Taip pat trumpiau scenoje pasirodę Arūnas Sakalauskas, Aurelija Tamulytė, Povilas Budrys, Radvilė Budrytė.

Spektaklis trunka tris su puse valandos, buvo dvi pertraukos. Būtent joms ir dėkoju, kad spėjau perskaityti visus google rastus atsiliepimus apie šį spektaklį. Beje, nors spektaklio premjera vyko šiais metais, taigi, spektaklis kaip ir naujas, Naujoji LNDT salė nebuvo pilna. Tai šen, tai ten bolavo tuščių vietų. Gal žmones atbaidė spektaklio ilgis ir tai, kad jis vyko vidury savaitės, o gal tie neigiami atsiliepimai, rasti internete turėjo įtakos…

Spektaklio veiksmas vyksta Pomelių šeimos namuose. Čia 180 cm ūgio devynmetis Viktoras švenčia gimtadienį ir nusprendžia, kad gana būti patogiu, geru, protingu, visiems įtinkančiu vaiku. Nuo tos akimirkos, rodos, kad jame apsigyvena kažkokia griaunamoji jėga, kuri naikina viską aplink: dūžta ir vazos, ir šeimų gyvenimai, ir jis pats…

Retas atvejis šiandien teatre, tad turiu būtinai paminėti: šiame spektaklyje nebuvo jokių šviesų efektų, nebuvo ekranų ir aktorius filmuojančių kamerų! Nebuvo ir mikrofonų, į kuriuos aktoriai dainuoja, nebuvo kitų XXI amžiaus teatro atributų, nuo kurių neretai jau bloga darosi. Apėmė jausmas, kad grįžau laiko mašina kokius 20 metų ir žiūriu ankstyvuosius Gintaro Varno spektaklius. Viskas režisieriaus ir aktorių rankose – ta teatro magija tave paims arba nepaims. Be jokių išorinių triukų. Tai štai – mane paėmė. Bet buvo ir tokių, kurių nepaėmė. Štai lipant po spektaklio laiptais žemyn, šalia manęs ėjusi porelė diskutavo:

-Taip ir nesupratau, ar čia komedija buvo, ar dramaturgija.

-Nesakyk, dramaturgijos tai buvo, ir nemažai.

Kam rekomenduoju? Gintaro Varno spektaklių gerbėjams; mėgstantiems ironiją ir sarkazmą; tiems, kam patinka Edvard Munch „Klyksmas“; pavargusiems nuo šiuolaikinio teatro, kai ateini į spektaklį, o gauni performansą, koncertą ar neaišku ką.

Kam nerekomenduoju? Turintiems hemorojų (nepatogios kėdės teatre ir netrumpas laikas sėdėti); mėgstantiems realistinį teatrą, pvz. „Amerika pirtyje“; tiems, kuriems niekas neįtinka.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2024 04 11

Apie spektaklį išsamiau www.teatras.lt