Author Archives: Donata

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas

Kitas kampas. DURYS

11 Šeštadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar teatre nebuvau. Spektaklį, apie kurį rašau, mačiau lygiai prieš savaitę. 7 dienos. Tiek mąsčiau, rašyti apie jį ar nerašyti, o jei rašyti – ką rašyti?

Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ visiems žinomas iš savo teatrinių improvizacijų. Apie jas esu rašiusi ir aš. Ateini į Mažąjį teatrą, ten scenoje tave pasveikina Kirilas Glušajevas, liepia padaryti bendrą mankštelę (susikabinam su kaimynu iš kairės už rankų/kaimynui iš dešinės pamasažuojam nugarą ir t.t.), o tada kuriami skirtingi etiudai, kuriems temą ir veikėjus pasufleruoja žiūrovai salėje.

Spektaklis „Durys“ yra šiek tiek kitoks, negu esame įpratę. Jame pusantros valandos aktoriai ne vaidina etiudus, o kuria vientisą spektaklį čia ir dabar. Temą vaidinimui pasufleruoja sėdintys salėje. Kai Kirilas paklausė, kaip turėtų vadintis jų šiandieninis spektaklis, pirmose eilėse sėdintis garsiakalbis žiūrovas užrėkė „Trauklapis“. Taigi, spektaklis virto spektakliu, kurio pavadinimas „Trauklapis“.

Jei atvirai, nežinau, kiek ten aktoriai improvizavo, kiek siužetą buvo aptarę iš anksto ir įvilko į pasiūlytą temą. „Trauklapis“ tapo spektakliu apie Molėtų rajone gyvenantį ir augalininkystę plėtojantį Leoną, kuriam senas draugas, dabar gyvenantis Kolumbijoje, atsiunčia kažkokių sėklyčių. Leonas jas užaugina, pasirodo, kad jos išauga į augalą, kuris padeda nuo įvairių problemų – blogos nuotaikos, nemigos. Kai draugas iš Kolumbijos atvažiuoja į Lietuvą pasiimti kanapių derliaus, jo neranda, nes gerasis kaimietis viską jau išdalijęs. Toliau veiksmas tapo tokiu chaotišku, kad nelabai moku ir atpasakoti. Bet finale  buvo „kraujo“ ir „bučinių“. Kažkas sėdo į kalėjimą, o kažkas susilaukė kūdikio.

Kadangi esu buvusi gal kokiuose 5 ar 6 „Kito kampo“ pasirodymuose, darau išvadą, kad palyginus su įprastais pasirodymais, toks vientisas improvizuojamas spektaklis nėra labai juokingas ir nebūtinai gali pasisekti. Juk, neslėpkim, žiūrovai į „Kitą kampą“ ateina tikrai ne verkti ir ne gyvenimo prasmės ieškoti. Jie ateina pasijuokti. Juk ir „Kito kampo“ šūkis – „Ieškome žiūrovų, kuriuos veža humoras“ ir “Ateikite. Bus linksma“. „Durys“ yra toks spektaklis, kurį, manau, patiems aktoriams smagiau kurti, negu trumpus etiudus. Juk išlaikyti siužeto intrigą, nenusivažiuoti į lankas tikrai nėra paprasta. Tai reikalauja didelio meistriškumo. O „Kito kampo“ aktoriai yra savo žanro meistrai ir mėgsta iššūkius. Tačiau žiūrovui toks realiu laiku kuriamas spektaklis nėra toks patrauklus, kaip įprastos improvizacijos. Gi spektaklio tema gali pasirodyti neaktuali, neįdomi, įžeidžianti. Pagaliau – tai prailgsta, sunku išlaikyti įtampą ir kyla pavojus nusivaidinti.

Jau kuris laikas „Kito kampo“ teatro trupę yra papildę jaunieji aktoriai, tačiau spektaklyje dviem pirmais smuikais grojo senbuviai – Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrij Golovanov scenoje dovanojo gyvą muziką, Kiril Glušajev bandė suvaldyti tai, kas vyksta scenoje, apjungdamas visa į vienį.

Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną naujieną – „Kitas kampas“ pristato ir trečią formatą – improvizacijų dvikovas. Išbandę etiudus, vientisą spektaklį, jie imasi dar nebandyto dvikovų žanro. Tai ką, kaip sakoma, laukite tęsinio. Nemanau, kad ištversiu nenuėjusi.

***

Kitas kampas gyvena feisbuke, ieškokite Kitas kampas.

Ingmar Bergman. Intymūs pokalbiai

30 Penktadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Padariau klaidą, kad prieš šį spektaklį kruopščiai guglinau atsiliepimus apie jį – recenzijas, žiūrovų įspūdžius. Jie buvo arba balti, arba juodi. „Pats nuostabiausias matytas spektaklis“. „Prastai. Labai prastai“. Tas atsiliepimų dvilypumas mane gąsdino. Žiūrėjau spektaklį ir galvojau – į kurią barikadų pusę stoti man? Vakar pažiūrėjusi spektaklį, jau eidama namo, žinojau, kodėl taip nutiko. Žinojau, kodėl vieniems jis suvirpino širdies gelmes, o kitiems pritrūko visko – paties Bergmano, režisieriaus sprendimų, kitokios scenografijos.

Šiam spektakliui aš suteikčiau žymą N-40. Na, gerai, N-35. Jaunesniems negu šio amžiaus žmonėms spektaklio  žiūrėti nerekomenduoju.  Dar labai nerekomenduoju šio spektaklio žiūrėti šviežiai įsimylėjusiems jauniems žmonėms, ką tik sukūrusiems šeimą ir tikintiems, kad meilė amžina.

Garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano istorija pasakoja vienos šeimos tragediją. Dvylika metų ištekėjusi už pastoriaus, trijų vaikų susilaukusi Ana (aktorė Adrija Čepaitė) išdrįsta garsiai pasakyti, kad savo vyro ji niekada nemylėjo. Užmezgusi romaną su dvylika metų jaunesniu studentu, ji tvirtina tik dabar sužinojusi, kas yra sielos ir kūniška meilė. Prisipažinusi apie savo nuodėmę dėdei pastoriui Jakobui (aktorius Ramutis Rimeikis), ji sulaukia jo griežto raginimo pasisakyti apie tai vyrui. Nes tik tiesa gali išganyti žmogų. Ji taip ir padaro. Tačiau gyvenimas nuo tada ima tik blogėti.

Spektaklis nupūtė dulkes nuo seniai pagrindiniuose vaidmenyse matytų aktorių: Adrijos Čepaitės (Ana), Remigijaus Bučio (Anos vyras Henrikas), Dalios Storyk (Anos mama). Kai kurie jų poelgiai ir kalbos scenoje neatrodo įtikinamai, bet, manau, tai ne jų ar režisieriaus problema. Tiesiog Bergmano kūrinys yra toks, kur atsakymai į rūpimus klausimus nėra pateikiami ant lėkštutės.

Kas yra santuoka? Kas yra pareiga santuokoje? Kas yra laisvė santuokoje? Tikėjimas ir žmogaus laisvė. Ištikimybė ir išdavystė. Visuomenės nustatytos normos ir laimės paieška. Motinos ir dukters ryšys. Atsakomybė už padarytus veiksmus. Laisvė būti laimingam. Laimė kaip meilė. Laimė kaip atsakomybė.

Klausimų  kilo daug. Spektaklis man buvo artimas savo tema. Scenoje buvę žmonės įgarsino ir kai kurias mano mintis. Jau vakar grįžusi po spektaklio draugėms rašiau, kad rekomenduoju jį pamatyti.

Spektaklis rodomas Nacionalinio Dramos teatro Mažojoje salėje. Pjesę iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė.  Trunka 2,30 val., o su viena pertrauka dar ilgiau. Spektaklis susideda iš 4 atskirų pokalbių, kuriuos skiria mane erzinęs klaikus muzikinis intarpas. Kažkoks griūvančio dangaus garsas.

Kai po spektaklio stovėjau eilėje prie paltų, dvi prieš mane stovėjusios kokių 60 metų moterys dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „O, taip, tokios kartais būna santuokos“. Taip, tikrai. Deja.

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2016.02.13

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro puslapyje

Žemaitė. Trys mylimos

28 Trečiadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Išėjusi ryte į darbą, prisiekiu, nežinojau, ką veiksiu vakare. Tik žinojau, kad kažką veiksiu tikrai, nes kai vaikai atostogauja pas senelius, neveikti nieko būtų nuodėmė. Kaip neretai nutinka, per pietų pertraukėlę pirštai patys ėmė „goglinti“: teatras/ šiandien/ spektaklis. Pasirinkimas sustojo ties vakare Jaunimo teatre rodomu Algirdo Latėno spektakliu „Trys mylimos“. 2013 metais pastatytas spektaklis yra vienas lankomiausių Jaunimo teatre. Pamenu, prieš kelerius metus atėjusi prie kasos atsiimti rezervuotų bilietų į vaikiškąjį „Kakė makė“,  bandžiau ekspromtu nusipirkti ir į  spektaklį „Trys mylimos“. Bilietų nebuvo. Šįkart surizikavau. Kai atpėdinau prie kasos, kasininkė pasitikslino: „Skambinot pasiteirauti?“. Sužinojusi, kad ne, bandė truktelėti per dantį: „Jūs ką, optimistė?!”. „Na, taip, – sakau, – optimistė“. Kasininkė nusijuokė ir iš po prekystalio tik šast 2 bilietus. Po 10 eurų, kai šiaip visi išparduotieji buvo po 15. Esą čia aktorius atnešė juos grąžinti paskutinę minutę, tai ir nuolaida priklauso. Žodžiu, nusisekė visai neblogai, ir taip optimistiškai nusiteikusi įžengiau į Jaunimo teatro salę.

Žemaitės apsakymo „Trys mylimos“ siužetas yra paprastas kaip dvi kapeikėlės: samdinys vilioja tris moteris vienu metu – našlę šeimininkę ir dvi jos dukteris. Aišku, nė vienos nemyli, o pasipinigavęs iš jų planuoja su tikrąja mylimąja Barbele pabėgt toli, toli. Žemaitės kūrinyje galima įžvelgti autobiografinių motyvų – ji pati, būdama šešiasdešimties metų, įsimylėjo trisdešimčia metų jaunesnį vyrą, kuris… vedė jos dukterį! Negana to, prieš tai piršosi josios dukteriai, taigi, Žemaitės anūkei. Santa barbara, ne kitaip.

Nacionalinės senosios dramaturgijos pastatymai, kuriuos mačiau paskutiniuoju metu – „Tamošius Bekepuris“  (Cezario Graužinio trupė)  bei „Dėdės ir dėdienės“ (Mažasis teatras) manęs visiškai nesužavėjo. Jei pasakius tiksliau – nuvylė. „Trys mylimos“ iš šios trijulės patiko labiausiai. Visų pirma – dėl lietuviškųjų tarmių, kurios spektaklyje skamba 2 valandas ir 30 minučių, tiek, kiek trunka pats spektaklis. Gaspadinė, kurią vaidina Nijolė Narmontaitė, kalba žemaitiškai. Vilioklis Liudvikėlis, kurį vaidina Nerijus Gadliauskas, prabyla aukštaitiškai. Na, o abi dukterys kalba suvalkietiškai ir dzūkiškai.

Spektaklyje yra ir muzikinių intarpų. Pirmoje spektaklio dalyje jie atrodė šiek tiek „pritempti“, na, o antroje dalyje skambėjo visai organiškai.

Šiek tiek nuliūdau, kad spektaklyje nevaidino Neringa Varnelytė, kuri paprastai įkūnija droviąją seserį. Šįkart ją vaidino Jonė Dambrauskaitė. Užtat drūtoji sesuo (aktorė Giedrė Giedraitytė) davė iš peties. Jos duetas su peršamuoju jaunikiu (aktorius Gediminas Storpirštis) buvo labai taiklus ir linksmas.

Jaunimo teatre publika paprastai skiriasi nuo Nacionalinio dramos teatro, Mažojo teatro ar Menų spaustuvės. Kiek ateinu į šį teatrą, tiek matau besigrupuojančių žmonių būrius. Prie rūbinės atsiimdami paltus jie vienas pas kitą tikslinasi, kur stovi jų laukiantis autobusas. Nežinau, ar provincijoje gyvenantys teatro mėgėjai iš įpročio mėgsta Jaunimo teatrą ar pats teatras turi kažkokias ypatingas grupių viliojimo tradicijas.

Dar atskiro pagiriamojo žodžiu nusipelno Ringaudo Karvelio fotografijų paroda, veikianti Jaunimo teatro fojė. Penkis dešimtmečius aktorius fotografavo savo kolegas užkulisiuose ir scenoje, ir to rezultatus apžiūrėti galima prieš spektaklį ar per pertrauką.

Ar eičiau antrą kartą į „Tris mylimas“? Kažin. Ar džiaugiuosi nuėjusi vakar? Taip!

Režisierius: Algirdas Latėnas

Premjera: 2013 m. spalio 12 d.

Daugiau apie spektaklį: Jaunimo teatro puslapyje

Marius Ivaškevičius. Madagaskaras

22 Ketvirtadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Išjungiau kompiuterį, nes jau buvo kelios minutės po 18. Darbo laikas out. Laikas namo. Skamba telefonas, draugės numeris. Alio. 18.30 spektaklis Vilniaus Mažajame teatre, draugės vyras eiti negali, klausia, gal susiviliosiu paskutinės minutės pasiūlymu. Kaipgi! Žinoma! Tekina Gedimino prospektu lekiu iki teatro ir staiga suprantu, kad esu apsirengusi kone kasdieniu džemperiu. Prastai. Bet nieko nepakeisi, teatras svarbiau už tai, kaip tu atrodai. (Nors atvirai, tas džemperio klausimas mane dar kelis kartus kamavo tą vakarą – tai nėra tas rūbas, su kuriuo gEra eiti į teatrą).

90 procentų visų kartų į spektaklius aš vaikštau viena. Tiesiog man taip patinka. Tačiau mielos draugės kompanija šalia irgi dar niekam nepakenkė. Dar nespėjus aptarti paskutinių šeiminių naujienų, gęsta šviesa, ir spektaklis prasideda. Aš „Madagaskare“ buvau antrą kartą, tačiau tas pirmas kartas buvo seniai. Iš tiesų „seniai“, nes spektaklio premjera įvyko 2004 metų sausio 30 dieną! Šiandien – 2016 metų gruodžio 22 diena. Ilgaamžis spektaklis. Salė buvo beveik pilna, tačiau už tai turime būti dėkingi nežinomiems pedagogams. Spektaklį stebėjo dvi didelės grupės jaunuolių, iš pažiūros – gimnazistų, kurie, statau šimtinę Eur, į spektaklį atėjo tikrai ne savo iniciatyva.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama prieškario keliautojo, filosofo Kazio Pakšto idėja perkelti Lietuvą į Madagaskarą ir sukurti ten atsarginę „Lietuvą“. Spektaklyje, kuris turi du tėčius – režisierių statytoją Rimą Tuminą ir režisierių Arvydą Dapšį, daug istorinių motyvų ir istorinių veikėjų. Salė – Salomėja Neris, Milė – būsimoji Vinco Mykolaičio Putino žmona. Oskaras – Oskaras Milašius. Na, ir žinoma, pagrindinis herojus – Kazimieras Pokštas – jau minėtasis Kazimieras Pakštas, kurį vaidino Tomas Rinkūnas.

Spektaklio kalba – 20 amžiaus pradžios, manieringa ir šiek tiek kelianti juoką. Daug eiliavimo, kuris yra tiesioginė aliuzija į Salomėjos Neries poeziją. Būtent jos charakteris spektaklyje ir yra labiausiai išplėtotas – nuo jaunos studentės, merginų bendrabutyje svaigstančios apie pirmąją meilę, suaugti padėjusios kelionės į Paryžių iki jos mirties Maskvos ligoninėje, stebint dviem SSSR kareiviams. Tačiau tai nėra sausas istorijos atspindys. Spektaklyje žavi savotiškas humoras ir netrūksta šiandien aktualių temų: Paryžiaus kekše „dirbanti“ lietuvė, kuri iš tiesų nekenčia vyrų ir yra homoseksuali; lenkų tema – „Rusai man nepatinka, bet lenkų aš nekenčiu“ (Salė).

Viena pertrauka ir viso trys valandos neprailgo. Tai spektaklis, kurį, manau, reikia įtraukti į „must see“ sąrašą. Tačiau garantijos, kad jis jums patiks, aš neduodu. Oi, ne.

***

Marius Ivaškevičius. Madagaskaras
Režisieriai: Rimas Tuminas, Arvydas Dapšys
Premjera – 2004 01 30
Daugiau apie spektaklį: Vilniaus Mažasis teatras

Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

06 Antradienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS
Premjera: 2014 m.05.14
Daugiau apie spektaklį – čia.

 

 

 

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

14 Pirmadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

 

Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre vyko 2015 kovo 27, o aš jame buvau tik vakar. Po pusantrų metų. Per šį laiką  spektaklis spėjo susižerti pundą „Auksinių scenos kryžių“, apsilankyti „Avinjono“ teatrų festivalyje bei apkeliauti Lenkiją, kur teatro kritikai spektakliui iš esmės buvo palankūs ir negailėjo liaupsių.

Apie šį spektaklį internete galima rasti begalę visokiausios informacijos – atsiliepimų ir interviu su kūrėjais. Spektaklio režisierius – Krystian Lupa iš Lenkijos. Vaidina Lietuvos teatro grandai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė. Atrodo, nieko nepamiršau.

Spektaklio trukmė su dviem  pertraukom – 4 valandos.

Žiūrovų atsiliepimai po spektaklio – dvejopi. Vieni sako, kad tai yra geriausias jų matytas spektaklis, kiti – kad tai niekalas, kuris nepelnytai užkeltas ant pjedestalo. Nepritariu abiems pusėms.

Pirmas netikėtumas teatre man buvo tas, kad bilietus teko rodyti du kartus – įeinant į teatrą ir antrą kartą prie salės durų. Kai paklausiau vaikino, kodėl taip daroma (nebuvau patyrusi to anksčiau), jis atsakė, kad „spektaklis labai populiarus, salė pilna žiūrovų, todėl tikrina bilietus, kad geriau sureguliuotų srautus“. Įdomiai taip. Iš tiesų, prie scenos buvo pastatytos dvi papildomos eilės kėdžių, o pasieniais rikiavosi negavusieji sėdimų vietų, bet pasiryžę žiūrėti spektaklį stovėdami.

Kadangi į spektaklius einu viena (dažniausiai), visada smagu stebėti, kokius kaimynus likimas lems. Šįkart iš kairės liko dvi vietos laisvos, į kurias klestelėjo studentai, atėję, spėju, pasižiūrėti spektaklio nemokamai. Jie garsiai aptarinėjo Eglę Gabrėnaitę, tarėsi, kuris neš jai gėlių po spektaklio. Visai gali būti, kad ji – jų dėstytoja, o jie – teatro studentai. Ir spėju, kad pirmakursiai, nes baigiantis spektakliui vienas pareiškė „šiame spektaklyje, kaip ir kituose Vaitkaus, jo braižas akivaizdus“. Tiesą sakant, nedrįsau nuliūdinti jų, kad režisierius čia ne Vaitkus buvo. Tiek to, tegul patys išsiaiškina.

Thomasas Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė 1988 metais. Kaip ir kiti jo kūriniai (studijų metais kelis semestrus studijavau vokiškai kalbančių šalių literatūrą ir šį austrų rašytoją kuo puikiausiai prisimenu kaip „depresyvių“ tekstų autorių), pastarasis persmelktas senatvės, gyvenimo prasmės ieškojimo, menininko egzistencijos, vienatvės, mirties temomis. Garsusis žydų kilmės profesorius Josefas  Šusteris nusižudo, iššokdamas pro savo buto langą. Čia pat Didvyrių aikštė, kurioje džiūgaujančiai miniai Hitleris 1938 paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Nuo to laiko prabėgo  daugiau kaip 40 metų, tačiau iš Anglijos į Austriją grįžę broliai Šusteriai nesijaučia čia lyg namuose. Vienas brolis – Jozefas – nusižudo, kitas – Robertas – sako nesąs toks drąsus, todėl pasirenka gyvenimą šalyje ir mieste, kuriame tiesiog tvyro nusivylimo, artėjančios tragedijos nuojautos.

Spektaklyje veiksmas vyksta po Jozefo mirties: pirmame veiksme jo tarnaitės tvarko šeimininko daiktus, prisimindamos amžinatilsį, antrame – Jozefo Šusterio dukterys po mišių bažnyčioje kalbasi su dėde  Robertu, o trečiame veiksme visa šeima susirenka gedulingų pietų.

Organiškiausiai spektaklyje atrodo Valentinas Masalskis. Man atrodo, jam nė vaidinti čia nereikia, jis tiesiog gyvena tuo, ką sako. Salau iš malonumo stebėdama jį scenoje. Prisipažinsiu, V. Masalskio aš prisibijau. Žiūrėdama ankstesnius jo vaidmenis, neretai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Jis, toks visažinis, intelektualas, niekinantis masinį skonį, na, tikras „Pasaulio gerintojas“ (aktorius pats vaidino ir režisavo kitą T. Bernhardo pjesę Nacionaliniame dramos teatre), sukurdavo tarsi kokią sieną tarp savęs ir žiūrovų salėje. Šįkart to nejaučiau.

Spektaklyje labai daug teksto.  Labai daug tylos pauzių. Daug puikios muzikos.

Nustebino ir tai, kad šįkart salėje buvo labai daug pasipuošusių žiūrovų. Ne džinsuotų ar megztinuotų, o su suknelėmis, pasitempusių. Po spektaklio supratau, kodėl. Ko gero, šis spektaklis – tai šventė žiūrovams. Ne, ne „ko gero“, o iš tiesų. Taip. Tikrai!

***

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

Režisierius Krystian Lupa

Premjera – 2015 03 27

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)

12 Šeštadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Į šį spektaklį patekau ne iš pirmo karto. Mat numatyta premjera Nacionaliniame dramos teatre 2016 metų rugsėjį neįvyko ir buvo perkelta vėlesniam laikui. Nėra malonus atvejis: turi eiti į teatrą pasikeisti bilietų, gali rašyti dėl pakeitimo elektroninį laišką, na, ir trečias variantas –  į pirktus internetu bilietus gali numoti ranka ir tiesiog susigrąžinti pinigus. Nusprendžiau pasikeisti. Su teatro vadybininke susirašinėjau pusdienį (“Parašykite, kokios buvo jūsų vietos ”, “Kokią dieną ir valandą norite spektaklio” ir t.t.).

Pasirinkau šeštadienį ir 15 valandą. Labai įdomus laikas spektaklio premjerai, ar ne? Pusiau vaikiškas, pusiau ne.

Mažojoje salėje rinkosi publika: su gėlėmis, spėju, buvo kūrybinės trupės pažįstami ir giminės, mačiau daug teatro veidų – aktorių, režisierių, kurie atėjo pažiūrėti kolegų darbo. Buvo ir tokių, kurie atėjo nežinodami, kur pataikė. Mat šiais metais teatras žaidė žaidimą “Pirk bilietą į premjerą pigiai, bet nežinodamas, koks tai spektaklis“. Viena pagyvenusi dama, sėdėjusi šalia manęs, kitai pasakojo, kad per šią akciją pirko bilietus į dvi premjeras. Pataikė į šį spektaklį. Dabar galvoju, jei būtų žinojusi, kad tai šiuolaikinė dramaturgija su šimtu keiksmažodžių per dvi valandas, kažin, ar būtų taip pasirinkusi…

Ne visiems žiūrovams užteko kėdžių – visai netoli manęs ant laiptelių sutūpė aktoriai R.Cicėnas, T.Gryn ir R.Valiukaitė. Tai truputį blaškė – iš pradžių neapsisprendžiau, kur žiūrėti – į sceną ar į savo teatro dievukus, sėdinčius tau palei kojas.

Latvių dramaturgė Agnese Rutkeviča pjesę parašė, kai pietaudama savo namų virtuvėje išgirdo vieną radijo laidą. Joje buvo galima paskambinus kažką pirkti, parduoti… Tekstas tąkart skambėjo panašiai taip: “Dovanoju vilkšunį”. Ši akimirka ir įkvėpė trisdešimties metų neturinčią kūrėją sukurti tai, ką atėjau pamatyti šiandien.

Pagrindinius Janio ir Karlio vaidmenis vaidina aktoriai, dėl kurių tikrai verta ateiti į teatrą net su sulaužyta koja – Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. Jie scenoje įkūnija du brolius, kurie gyvena kažkur kaimo glūdumoje, su griūvančiu ant galvos stogu ir prisiminimais apie mirusią mamą, kuri, panašu, kol gyva buvo, dar kažkaip laikė juos už vadelių. Dabar, kai vadelių nėra kam laikyti, broliai tiesiog kirmija, leisdami dienas trobelėje – vienas dienų dienas guli lovoje, klausydamas radijo laidų (mėgstamiausia laida ta, kurioje galima kažką pirkti ir parduoti), kitas kažkur dingsta visai dienai. Kaip paaiškėja vėliau, eina į mokyklą, nes nori baigti mokslus, kurių nebaigė jaunystėje. Na, ir kas, kad 50 jau ant nosies…

Mano mylimi talentingieji aktoriai šiame spektaklyje vaidina itin pilkus, nykius, neįdomius  personažus, tokius, į kuriuos gatvėje niekada neatkreiptum dėmesio.

-Tu lochas!, – rėkia vienas brolis kitam.

– O tu – subinkrušys, – atkertas anas.

Gyvenimą broliams sujaukia dailioji radijo laidų vedėja Inga, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Efektingoji moteris ką tik palaidojo mamą ir, apimta neaiškių emocijų, po pokalbio su savo vedamos radijo laidos klausytoju Janiu nusprendžia atvažiuoti pas jį į atkampų kaimą.  Kas vyko toliau, nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad vyko kažkas keisto.

Iš principo tai, kas vyko pjesėje, man  žinoma ir matyta. Esu mačiusi ir patyrusi kaimo gyvenimą su visais jo „kvietkeliais“ – degradavusiais bedarbiais, alkoholiu, tinginyste, sueižėjusiais lūšnų langų stiklais ir po kaimą  lakstančiais alkanais šunimis.

Bet jeigu jūs nesate to matę kitur, tik laidoje „24 valandos“, ateikit.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro salėje, trukmė – 2 valandos be pertraukos.

***

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)
Režisierius Rolandas ATKOČIŪNAS
Premjera – 2016 11 05
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

KITAS KAMPAS

10 Ketvirtadienis Lap 2016

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras KITAS KAMPAS į savo pasirodymus it medus širšes traukia jaunus žmones. Na, tokius, kokių Nacionaliniame dramos ar Jaunimo teatre būna mažuma. Rankytėmis susikibę ir meiliai besiglaustantys jie ateina į Valstybinio Mažojo teatro salę, kurioje ir vyksta KITO KAMPO pasirodymai. Vakar jame buvau ir aš. Paprastai KITAS KAMPAS per vieną vakarą rengia du pasirodymus. Aš buvau antrajame, kuris prasideda 20.30 val. Kai pasirodymo pradžioje visi žiūrovai darė tradicinį apšilimą ir vakaro vedėjas Kirilas Glušajevas paklausė, kas į KITĄ KAMPĄ atėjo pirmą kartą, rankų pakilo labai nedaug. Gal koks dešimtadalis salės. Kai paklausė, kas atėjo antrą, trečią ar dešimtą kartą, rankų pakilo jūra. Tarp jų buvo ir manoji, bandžiau skaičiuoti, bet tiksliai neatseku, buvau penktą, ar šeštą kartą. Tai nelabai ir svarbu, nes aktoriai nemeluoja- kiekvienas pasirodymas yra vis kitoks, nesikartojantis, nes juk tai improvizacija. Gal tik tas apšilimas spektaklių pradžioje jau pabodęs – kas kartą vis tas pats – paliesk kaimynui iš dešinės nosį, pamasažuok kaimynui iš kairės nugarą.

Šįkart laukė staigmena – prie seniai KITAME KAMPE vaidinančių aktorių buvo prisijungę 4 nauji. Šviežias kraujas, taip sakoma. Iš senbuvių buvo trys – Audrius Bružas, Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas. Na, dar Aistė Lasytė, nežinau, ar galima ją jau senbuve vadinti. Ir jau ne pirmą sezoną su jais dirbantis muzikantas Dmitri Golovanov. Beje, pastarasis net puslapį Vikipedijoje turi, ne veltui vakar pasirodymo metu buvo pristatytas kaip geriausias „Karoliniškių ir viso pasaulio“ džiazo muzikantas.

Kai kurios užduotys buvo jau matytos: nuotraukų albumas, aktorių kastingas, serenada iš salės atėjusiai merginai. Tačiau jų turinys kaskart vis kitoks, nes mizanscenai veiksmo vietą, veikėjų profesijas ir pan., pasiūlo sėdintys salėje žiūrovai.

Kaip viskas maždaug atrodo? Perpasakosiu vieną užduotį: aktorė Aistė išprašoma iš salės. Trims aktoriams, kurie lieka scenoje, žiūrovai turi sugalvoti, kas jie bus. Vakar žiūrovai nusprendė, kad vienas iš aktorių bus dalgis, kitas- hipopotamas, trečias – Monika Šalčiūtė. Įėjusi Aistė nežino, su kuo bendrauja, tačiau gali užduoti visiems klausimus ir spėti, kokie personažai jie yra. Šįkart Aistei sekėsi nelabai kaip, nes dalgį ji pavadino švilpyne (šis vis švilpčiojo), hipopotamą – delfinu, o Moniką Šalčiūtę įkūnijęs aktorius jai pasirodė panašiausias į Egidijų Dragūną.

Vakarykštis pasirodymas man nebuvo kažkuo išskirtinis. Atvirkščiai, prisiminusi, kad ankstesniuose juokdavausi taip, kad net kepenis skaudėti imdavo, vakar juokiausi tikrai nedaug. 2016 metų pavasarį KITAS KAMPAS rengė 7 valandų improvizacijų maratoną, kuriame irgi buvau. Ko gero, to pasirodymo „perspjauti“ jiems nepavyks niekada. Nebent surengtų 8 valandų maratoną, kas papildžius trupę jaunais aktoriais, tikrai įmanoma.

***

KITAS KAMPAS internete gyvena ČIA

14495416_10155358646065884_1404948597191774954_n

Janis Balodis. MIŠKINIS

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Apie šį spektaklį žinojau nuo tada, kai jis pasirodė Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Nežinau, gal gerai išpiarintas buvo, gal pati istorija pasirodė „užkabinanti“, gal pavadinimas, sukeliantis asociacijų su mūsų pokario laikais, įsirėžė į atmintį.

Kaune gyvenančios bičiulės, kuri ėjo į spektaklio premjerą, paklausiau: „Na, kaip?“. „Trukmė – keturios valandos. Jeigu atsisakytų bereikalingų scenų ir sutrauktų iki 2 valandų, būtų puiku“, – tada atsakė ji. Dabar, kai spektaklį atvežė į Vilnių, ir aš jį pamačiau, savo draugei visiškai pritariu. Ne todėl, kad nemėgčiau ilgų spektaklių. Anaiptol, esu buvusi n spektaklių, kurių 4 valandos prabėgo žaibiškai. Tačiau „Miškinyje“ iš tiesų labai daug mizanscenų, kurių kažin ar visų reikia, ir jei jas išėmus, guldau galvą, niekas jų nepasigestų.

Latvių autoriaus sukurta istorija remiasi tikrais įvykiais Latvijoje. Buvo toks Janis Pinups, karo metais pasislėpęs miške ir  1995 metais, po pusės šimto metų slapstymosi, išlindęs kaip Pilypas iš kanapių. Spektaklyje Janis virto lietuviu Jonu Petručiu. Joną vaidina Vainius Sodeika (jaunystėje) ir Liubomiras Laucevičius (senatvėje).

Į Vilnių spektaklis atvažiavo 2016 metų rudenį, metai po premjeros.

Prieš spektaklį išklausiau interviu su Vainiumi Sodeika vienoje radijo laidoje. Gerai, kad išklausiau, nes Vainius pasidalijo spektaklio kūrimo įspūdžiais ir mintimis apie keistąjį Janį-Joną. Jis nebuvo nei kovotojas už laisvę, besislapstantis nuo okupantų sovietų laikais, nei kažkoks herojus. Dezertyravęs iš kariuomenės, į kurią pakliuvo visiškai atsitiktinai, jis praleido gyvenimą besislapstydamas.

Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvadino sesuo, kuri pasiaukojo broliui, atsisakydama asmeninio gyvenimo ir padėdama jam išgyventi.

Nors spektaklio aprašymuose  buvo minima „humoro ir tragedijos“ sintezė, man juokinga nebuvo. Neapleido jausmas, kad istorija buvo pernelyg „popsinė“, pernelyg „įdomi“, kad būtų sėkmingai įgyvendinta teatro scenoje.

Režisierius Valters Silis pažįstamas iš Nacionaliniame dramos teatre rodomų „Barikadų“. Pastarosios vertinamos irgi visaip, bet mane jos labai įtikino. Meilė iš antro žvilgsnio su režisierium neįvyko. Nieko, lauksiu trečios progos.

P.S. Bilietus į šį spektaklį laimėjau feisbuko konkurse, kuris vyko teatro profilyje. Tai kaip ir normalu – juk kam sekasi loterijoje, tam nesiseka meilėje.

***
Janis Balodis. Miškinis
Režisierius Valters Silis
Premjera 2015 09 18

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis Kauno dramos teatras

untitled

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Prisipažinsiu, kai ėmiau domėtis būsimu spektakliu ir radau informaciją, kad spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė gimė 1991 metais, mano pirma reakcija buvo „Jėzau, kokia jauna“. Bet jeigu būčiau nežinojusi to iš anksto, po spektaklio būčiau galėjusi galvą guldyti, kad jį pastatė gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, labai daug patyręs.

Nes man spektaklis pasirodė labai brandus ir sukeliantis klausimus: ar aš dabar esu laimingas? Ar esu savo vietoje? Kodėl aš dirbu būtent tai, ką dirbu? Gal mano pašaukimas būti kitur?

Kodėl mes, homo sapiens, kartais elgiamės kaip primityviausi gyvūnai? Nori išgyventi – prisitaikyk. Nori nemirti iš bado – numarink kitą. Ne, spektaklyje niekas nieko nežudė ir kraujais nesitaškė. Tačiau spektaklyje buvo nužudyta jo pagrindinių herojų viltis – gyventi oriai, nemeluoti sau ir kitiems.

Pjesės herojai – penki darbuotojai, laukiantys susitikimo su savo vadovu. Kas jis, taip ir nesužinosime – juoda rankovė, kurioje sėdi JIS, įtraukia tai vieną, tai kitą darbuotoją. Kam jie pasiryžę, kad išliktų darbe, gautų atlyginimą, būtų pagirti vadovo, gautų paaukštinimą? Kada žmogus tampa bestuburiu, neturinčiu savo nuomonės?

10 balų už itin taiklų spektaklio pavadinimą. Nežinau, kam čia dėkoti – pjesės vertėjai iš vokiečių kalbos Jūratei Pieslytei ar dar kam nors.

Pjesėje veikia 5 vienos įmonės bestuburiai – Kruzė (Dainius Jankauskas), Šmit (Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė), Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius). Iš visų išskirčiau Dovilę Šilkaitytę, kuri tiesiog fiziškai panaši į savo vaidinamą heroję. Žiūri į ją ir net skauda, atrodo, jauti visą savo į daug dalelių lūžtantį stuburą. Aldona Vilutytė – lyg ir šviesiausias personažas iš visų, tačiau bendrame kontekste jos žodžiai dažnai skambėjo komiškai.

Taip, aš žinau, kad irgi esu bestuburė. Kartais lyg jaučiu kažką toje vietoje, kur turėtų būti stuburas, bet dažniausiai – deja… Ir kai žiūrėjau spektaklį, man buvo nejauku, kad jis apie mane. Nejauku buvo ir mano kaimynams, sėdintiems  Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje iš kairės ir iš dešinės. Manau, jie jautėsi panašiai. Todėl pasibaigus spektakliui, nors tai ir buvo premjera, plojimai buvo skysti. Nes toks jausmas, kad tu ploji savo laidotuvėse. Ploji sau, už tai, kad plauki pasroviui gyvenime, per daug nesigilindamas, kas ir kaip, lendi savo viršininkui į užpakalį ir dėl didesnės algos esi pasiryžęs bet kam.

Prisipažinsiu, grįžusi po spektaklio atsidariau internete darbo skelbimų puslapį – gal tikrai laikas keisti kažką gyvenime? Tačiau nieko neradusi, gana greitai užvėriau jį.

***

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA
Režisierė Giedrė KRIAUČIONYTĖ
Premjera – 2016 09 04
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Vakar buvau mišiose. Oi, tai yra teatre. Tiksliau, teatro mišiose. Penktoji Nacionalinio Dramos teatro 77 sezono premjera – Jono Vaitkaus režisuotas „Apreiškimas Marijai“.

Prieš spektaklį atlikau „namų darbus“ – kas gi tas Paulis Claudelis ir jo „Apreiškimas Marijai“?  Informacijos viešojoje erdvėje nedaug. Prancūzas Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, diplomatas, už savo kūrybą šešis kartus nominuotas Nobelio premijai. Jaunystėje išgyvenęs religinį atsivertimą, vėliau buvo labai tikintis ir tai atsispindėjo jo kūryboje.  20 amžiaus pradžioje sukurta drama „Apreiškimas Marijai“ būtent tokia ir yra – persmelkta religinių motyvų ir tekstų.

Iš prancūzų kalbos pjesę vertė Genovaitė Dručkutė (ech, mano buvusi dėstytoja, kuri mane vieną kartą už kažką išvarė iš auditorijos. Tik niekaip nepamenu, už ką).

Spektaklį Jonas Vaitkus statė su trimis skirtingais sąstatais. Aš mačiau spektaklį pirmąją premjeros dieną. Aną Verkorą vaidino Vytautas Anužis, jo žmoną – Nelė Savičenko, pagrindinį Violenos vaidmenį kūrė Agnieška Ravdo, jos seserį Marą – Gabija Urniežiūtė, Žakas Hiuri – Ainis Storpirštis. Kitą dieną jau turėjo būti kitas sąstatas, bet jaučiu, kad man pasisekė labiausiai.

Taip išėjo, kad sėdėjau pirmoje eilėje. Štai jums ir išankstinio pirkimo bonusas – bilietas į premjerą kainavo  6 eurus, ir tu sėdi kaip kokia ponia beveik ant scenos. Sėdėjimas pirmoje eilėje man visada būna ypatingas: matai virpančius aktoriaus pirštus, žodžius, su garu virstančius iš burnos, o judančios dekoracijos sudaro įspūdį, kad tuoj ims ir užvirs ant tavo galvos…

Viso spektaklio metu buvo jausmas, kad vienu metu esu dviejuose pasauliuose – dangiškajame ir žemiškajame. Pastarasis, atrodytų, yra suprantamesnis – aistros, sesių santykiai, meilė, vaikų gimdymas, mirtis, žemės dirbimas. Dangiškojo pasaulio esmė spektaklyje pateikta, jeigu galima taip pasakyti, neįkyriai ir švelniai. Nors buvo giesmių, psalmių skaitymo ir nežmoniškai daug teksto. Per spektaklio pertrauką galvojau, kad į tokį spektaklį tėvams reikia atsivesti apie aktoriaus profesiją svaičiojančius vaikus. Pamatę, kiek ir kokio teksto reikia išmokti, jie arba visam laikui atsižegnos tokios ateities, arba jei neatsižegnos, vadinasi, gali jais tapti.

Pagrindinės herojės Violenos vaidyba spektaklio pradžioje man atrodė kiek „perspausta“. Bet dabar atsiimu atgal savo mintis, nes manau, kad toks buvo sumanymas, parodyti aštuoniolikmetę, kuri lyg ir yra čia – gyvena su savo tėvais, turi mylimą ir mylintį sužadėtinį, tačiau jos iš tiesų jau nebėra tarp mūsų. Bent jos sielos. Spektaklio pradžioje padovanojusi savo bučinį raupsuotajam, ji nulemia visą savo ateitį. Ir ne tik savo, bet ir savo šeimynykščių. Violenos sesuo Mara – priešingybė. Amžinatilsį kunigaikščio Vilgaudo duktė, aktorė Gabija Urniežiūrė scenoje tiesiog siautė – pyktis, neapykanta, netikėjimas, nemeilė tykšte tyško.

Tarp dviejų mylimųjų atsidūręs Ainis Storpirštis savo vaidmeniu mane įtikino. Žemę dirbantis, nekilmingas, bet iškeliavusio į Jeruzalę šeimininko turtą ir dukteris paveldėjęs Žakas Hiuri – lemtingai susiklosčiusių aplinkybių auka.

Spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis prie kūrybinės trupės prisijungti pakvietė kontratenorą Vaidą Bartušą. Vyskupu tapęs dainininkas ir jo gyvai atliekama muzika spektaklio įspūdį tik sustiprino.  Bravo sakau ir scenografui Vytautui Narbutui bei kostiumus kūrusiai Dovilei Gudačiauskaitei.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi panašiai, kaip po gerų mišių. Nežinau, ar spektaklis privilios būrius žiūrovų, net jei premjeros dieną bolavo tuščių kėdžių. Tačiau „Apreiškimas Marijai“ yra tai, ką aš vadinu Teatras. Tikrąja to žodžio prasme.

***

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI
 Premjera – 2016 10 29
Režisierius — Jonas VAITKUS

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

 photo_page_1_11201937

Buvau teatre. Ir vėl…

07 Trečiadienis Rgs 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Vakar buvau teatre. Mėgstu tai ištarti garsiai. Nes labai mėgstu teatrą. Jau daug metų pasakoju matytų spektaklių įspūdžius savo šeimai, draugams, bendradarbiams. Jau seniai norėjau tuos įspūdžius ir užrašyti, tik, žinot, kaip būna – tai ryt, tai poryt, tai – po savaitės… Vakar vėl buvau teatre. Ir grįžusi nusprendžiau – dabar!