Author Archives: Donata

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

22 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Mano santykis su monospektakliais nėra pats geriausias. Jų, monospektaklių, apskritai nėra labai daug, po vieną ar kelis teatrų repertuaruose, nes jie nėra komerciškai patrauklūs. Paprastai vyksta mažiausioje teatro erdvėje, kur telpa mažai žiūrovų, anšlagų monospektakliai irgi retai sulaukia. Monospektaklių temos dažniausiai yra ribinės – vienišo, nelaimingo, nereikalingo žmogaus monologas (o kaip kitaip – negi valandą kalbėsi scenoje atsistojęs apie tai, koks esi laimingas ir kaip gera gyventi?! Kalbėti, aišku, apie tai gali, klausimas, ar bus besiklausančiųjų).

Vilniaus Mažajame teatre režisieriaus Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis “Dvasiniai reikalai“ – pirmoji teatro premjera šiame sezone. Ji mane viliojo dėl kelių dalykų. Pirmiausia, dėl aktorės Gintarės Latvėnaitės, o antra – dėl tematikos. Ingmaras Bergmanas, vidutinio amžiaus moters krizė, santuoka, gyvenimo vertybės, skyrybos… Meluoju, buvo ir trečia priežastis – režisierius ir vienintelė spektaklio aktorė yra šeima, todėl moteriškai buvo smalsu, kaip sekasi bendro gyvenimo patirtį realizuoti scenoje.

Spektaklis trunka valandą, aktorė juodoje scenoje, vilkinti juoda suknele yra vienut vienutėlė. Tokia vieniša, kokia yra ir jos vaidinama herojė.

Deja, bet šis spektaklis buvo tikrai “ne mano“, turėtų vilčių nepateisino ( o gal pati kalta – reikėjo jų neturėti?), užvėrus teatro duris pamiršau beveik viską, ką buvau mačiusi ir girdėjusi. Iš spektaklio išsinešiau tik Tomo Stirnos muziką ir spektaklio pradžioje rodytą vaizdo projekciją. Tiesa, užstrigo viena spektaklyje girdėta frazė: “Teatras priartina žmogų prie Dievo“. Visiškai pritariu, bet su sąlyga, kad tai – geras teatras.

***

Ingmar Bergman “Dvasiniai reikalai“

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017 10 21

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

Apie baimes

26 Antradienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jaunimo teatras Vilniuje šį sezoną pradėjo premjera “Apie baimes“. Instaliacijų spektaklis visai šeimai – taip skamba oficiali spektaklio versija. Ir prierašas – skirta visiems, o ypač 7-10 metų vaikams. Ta proga, kad mūsų namuose auga tokio amžiaus gyventojas, tiksliau – gyventoja, bilietus į spektaklį įsigijau dar vasarą, iš anksto. Ir, o siaube, grįžusi namo supratau, kad dar anksčiau buvau nusipirkusi tai dienai bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklį “Čipolinas“. Laimė, kad bent valandos nesutapo. Ką gi, tapo akivaizdu, kad tas sekmadienis mūsų šeimoje bus labai kultūringas ir su daug įspūdžių. Taip ir buvo. Taigi, pažiūrėjusios “Čipoliną“, su dukra patraukėme per visą Senamiestį link Jaunimo teatro. Čia teatro fojė jau stoviniavo pirmieji spektaklio žiūrovai. Buvo kelios ponios ir būrys brandaus jaunimo. Vaiko – anei vieno. Net ėmiau abejoti savimi, kad gal ne to spektaklio anonsą skaičiau, ir visai čia ne spektaklis šeimai/vaikams. Iš viso vieno seanso metu priimama 10 žiūrovų. Nei daugiau, nei mažiau, o būtent 10.

Režisierė Olga Lapina, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir scenografė Renata Valčik sukūrė spektaklį, kurio metu 10 žiūrovų būrelis aplanko skirtingose teatro vietose įrengtas 10  “baimių stotelių“. Kiekvienoje iš jų laukia atskira istorija apie vaikystėje patirtą baimę. Tamsos baimė, odontologo baimė, netekties baimė, paklydimo baimė, skendimo baimė, griežtos mokytojos ir jos bausmių baimė – iš tikrųjų, bent jau daugumą iš šių baimių savo gyvenime esame jautę daugelis. Istorija “baimės stotelėje“ pasakojama iš anksto įrašytu aktoriaus balsu. Ji trumpa, o įspūdį stiprina aplinka, kurianti baimės įspūdį. Kai šiandien, praėjus kelioms dienoms po spektaklio, galvoju apie jį, man pirmiausia prieš akis iškyla tie skirtingi baimių kambariai, jų sukurtas vaizdinys, jausmas būnant juose. Kai kurie – su makabriškomis, kai kurie – su šypseną keliančiomis detalėmis. Maždaug po penktos instaliacijos iki tol priekyje visur bėgusi duktė įsikabino man į ranką, dar po kitos sušnibždėjo: “Man žiauriai baisu“.

Spektaklis tądien buvo rodomas pirmą kartą ir taip jau įdomiai sutapo, kad su mumis tarp tų  10 vaikščiojančiųjų žiūrovų buvo spektaklio scenarijaus autorė Teklė Kavtaradzė ir jos mama, žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė, konsultavusi spektaklio kūrėjus (gerai kartais pažiūrėti televizorių, pažinau jas abi iš ekrano). Įsidrąsinusi pasitikslinau, ar čia tikrai spektaklis vaikams, ir Teklė patvirtino, kad taip. Ji pridūrė, kad labai svarbu apie tai kalbėtis su vaikais, o reakcija į spektaklyje patiriamas baimes visų žmonių labai skirtinga.

Spektaklio pabaiga nusipelno atskiro žodžio. Man ji labai patiko ir sudėliojo visus taškus ant i. Po to, kai aplankėme visas baimių vietas, buvome pakviesti į kambarį, kuriame į mus iš nuotraukų žvelgė 10 Jaunimo teatro aktorių. Pasirodo, kiekviena iš pamatytų ir išgirstų baimių ir buvo šių aktorių  vaikystėje išgyventa baimė. Užsidėję ausines, kiekvienas iš mūsų išklausėme skirtingo aktoriaus kalbą, kurios pagrindinė mintis telpa dviejuose žodžiuose “Nebijok bijoti“.

Išėjusios iš spektaklio, su dukra aptarėme, ką mačiusios. Jai įstrigo vienos baimės,  man – visai kitos. Aš spektaklio metu daugiausiai mintijau apie tai, kaip dabar jaučiasi mano duktė, ką ji galvoja, kaip priima vieną ar kitą baimę, ką apie tai reiks su ja kalbėti grįžus namo. Apie save ir savo jausmus galvoti kažkaip neliko laiko. Tuo labiau, kad spektaklis  trumpas, truko mažiau negu valandą.

Klausiate, ar verta apsilankyti spektaklyje? – TAIP.

Dabar galvoju, o jeigu spektaklį apie savo baimes statyčiau aš, kokios būtų jo stotelės? Mhhh… Viena stotelė tikrai būtų apytamsis kambarys su daug, daug pelyčių narvuose. Gal net ne narvuose, o laisvai lakstančių pilkų pelyčių.

***

Režisierė Olga Lapina

Instaliacijų spektaklis “Apie baimes“

Premjera 2017.09.24

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje.

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje

W.Szymborska. Moters portretas

19 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kovo 27 -osios kiekvienais metais laukiu labiau, negu kovo 26 -osios ar balandžio 3-osios. Tą dieną švenčiama Teatro diena, ir skirtingi teatrai siūlo skirtingų akcijų bei nuolaidų į spektaklius. Štai portalas http://www.teatrai.lt jau kelinti metai ta proga kviečia “pirkti du bilietus, o mokėti už vieną“. Būtent šios akcijos suviliota ir nusipirkau du bilietus į Dalios Michelevičiūtės monospektaklį “Moters portretas“ Nacionaliniame dramos teatre. Smagu buvo dvigubai – ir tai, kad vienas bilietas pirmoje eilėje tekainavo 4 eurus, ir tai, kad antrą bilietą pasiūliau seniai nematytai klasės draugei. Bus proga susimatyti!

Mažojoje salėje vykstantis spektaklis trunka valandą. Dalia Michelevičiūtė deklamuoja lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles, o jai padeda filmuota medžiaga (animacijos autorius Rimas Sakalauskas) ir muzika (kompozitorius Julius Aglinskas). Prisipažinsiu, kad nesu poezijos gerbėja, esu labiau teatro fanė, o “Moters portrete“ teatro buvo labai mažai,  poezijos – labai daug. Man atrodo, kad paimti poetės kūrybą ir sudėti į vientisą spektaklį skirtingus eilėraščius yra misija neįmanoma. Vis tiek tai tėra žavios aktorės poezijos vakaras. Manęs neįtikino ir tai, kad aktorė viską, kas vyko scenoje, įvilko į savo autobiografinį rūbą – neradau tam jokio pagrindo.

Spektaklį filmavo LRT televizija, o po spektaklio aktorė gavo glėbius gėlių (dar du kibirai gėlių buvo pamerkti teatro rūbinėje, ko gero, žiedai čia laukė spektaklio pabaigos, kada bus įteikti aktorei asmeniškai, o ne visiems matant). Nelabai supratau, kas čia vyksta – iš kur tiek gėlių ir tiek gerbėjų. Tas nesibaigiantis gėlių teikimas ir glėbesčiavimasis scenoje po spektaklio man paliko stiprų įspūdį. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.

Tik šiandien supratau, kokiame svarbiame įvykyje vakar sudalyvavau. Kai Nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyra šiandien pasveikino aktorę su “garbingu jubiliejum“ (cituoju), atsivėrė akys – vakar Dalia Michelevičiūtė teatro scenoje šventė savo 50 metų jubiliejų.

***

Wislawa Szymborska. Moters portretas

Premjera 2015.01.21

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

PIRMAPRADIS

11 Antradienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pojūčių spektaklis pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas – taip režisierės Karolinos Žernytės spektaklis apibūdinamas oficialioje Nacionalinio dramos teatro svetainėje. Tapęs repertuariniu šio teatro spektakliu, “Pirmapradis“ be jokių abejonių pretenduoja į jauniausių teatro žiūrovų širdis. Tokių, kuriems sėdėti didelėje tradicinėje salėje tris valandas belaukiant godo yra nuobodu, ir kuriems pagal Y ir Z kartų ypatumus reikia judesio, netikėtumo, veiksmo, netradicinių erdvių ir aštrių potyrių.

Spektaklio režisierė – “Pojūčių teatro“ sumanytoja Karolina Žernytė pati vaidina spektaklyje. Susirinkusiems žiūrovams (jų į spektaklį telpa 50) ji paaiškina taisykles, o spektaklio pabaigoje kviečia pasidalinti savo įspūdžiais bei užduoti klausimus.

Netradicinės formos spektaklis yra labiau veiksmas, performansas, kuris priklauso ne tik nuo iš anksto sumanyto scenarijaus, bet ir nuo susirinkusių žiūrovų. Mat būtent jie tampa pagrindiniais veiksmo veikėjais. 8 iš 50 atėjusių žiūrovų tampa savanoriais, kuriems 1 valandai ir 40 minučių užrišamos akys. Kartu su likusiais žiūrovais jie keliauja po skirtingas teatro erdves ir pasitelkę visus savo pojūčius, patiria garsų, šviesų, veiksmų ir kvapų teatrą.

Jiems, nieko nematantiems, spektaklio kūrėjai uždeda bokso pirštines ir liepia boksuotis; guldo juos ant čiužinių, iš kurių išleidžiamas oras; pripila į delnus biraus smėlio; kutena juos, šokdina, stumdo, glosto ir dar balažin ką daro. Likusieji 46 žiūrovai viską stebi, o kartais taip pat įtraukiami į veiksmą.

Spektaklio metu mane apėmė nekontroliuojamas žiovulys – žinot, būna taip, kai nusižiovauji, bandai prikąsti lūpą, bet jis ištinka vėl ir vėl. Kokius dvidešimt kartų (nepatikėsit, bet kol rašiau šį sakinį, irgi nusižiovavau du kartus. Žiovulys užkrečiamas ir per ekraną). Spektaklio metu mes buvome ne kartą paprašyti užmerkti akis, na, o man užmerktos akys – tai signalas, kad laikas miegoti.

Prieš spektaklį režisierė paprašė mūsų laikytis visiškos tylos. Net tada, kai atrodo, jog nieko nevyksta ir iš teatro foje per koridorius, laiptines ir rūsius ėjome į kitą pastato dalį. Tai esą spektaklio dalis. Ir jei atvirai, man tas pasivaikščiojimas po teatro erdves paliko įspūdį. Eidama ilgu koridoriumi, mačiau daug durų, ant kurių buvo surašytos Nacionalinio dramos teatro aktorių pavardės. Po dvi ar tris. Man tai buvo netikėta – pasirodo, teatro aktoriai turi jiems priskirtus kabinetus! Vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Hmm… O ką jie juose veikia?..

“Pirmapradis“ patiks tikrai ne visiems. Vieni iš karto priima jo žaidimo taisykles, kiti jų prisilaiko iš mandagumo, o tretiems gali pasidaryti nuobodu.

Viena pagyvenusi moteris (ko gero, vyriausia iš visos to vakaro žiūrovų kompanijos) prisipažino, jog į šį spektaklį atėjo antrą kartą. Pirmą kartą ji vaikščiojo su visais, o šįkart sąmoningai planavo ir norėjo pabūti užrištomis akimis. Po spektaklio, kuomet vyko pasidalijimas įspūdžiais, ji prisipažino, jog šįkart, nors ir užmerktomis akimis, patyrimas jai buvo silpnesnis, negu pirmą kartą. Nes juk jau maždaug žinai, kas tavęs laukia, kai atsisėsi prie stalo arba kai tave aprengs teatriniais rūbais.

***

Karolina Žernytė “Pirmapradis“

Premjera 2016 12 08

„Pojūčių teatro “ namai feisbuke – ČIA.

Apie spektaklį daugiau – www.teatras.lt

Ignas Šeinius. Kuprelis

08 Šeštadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Ačiū Kupreliui, kad suteikė galimybę pirmą kartą apsilankyti Nacionalinio dramos teatro Studijoje. Trečiame aukšte įsikūrusi salytė nedidelė, tačiau man pasirodė gana jauki. Jaukesnė už Mažąją salę, kurioje, kad ir kiek besilankyčiau,  visada jaučiuosi kažkokia svetima.

Spektaklio premjera įvyko prieš pusmetį. Arūnas Vozbutas parašė inscenizaciją Igno Šeiniaus “Kupreliui“ ir pats suvaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje. Be jo spektaklyje vaidina aktorė Jurga Kalvaitytė. Jos Gundė, Kunigunda, spektaklyje pasirodo vos kelis kartus, tačiau jų pakanka, kad suprastum, jog jos personažas nėra toks lėkštas, kaip gali pasirodyti skaitant kūrinį. Ir gailėti reikia ne tik Kuprelio, bet ir jos. Gal net labiau jos.

Siužeto nepasakosiu, nes visi jį žinom (o jei nežinom, galim tuoj sužinoti – gerb. Googlė per sekundę gali pasiūlyti šią pjesę paskaityti online). Gyvenimo saulėlydyje malūnininkas Olesis/Kuprelis/Aleksandras prisimena prabėgusį gyvenimą: vaikystę, jaunystę, perskaitytas knygas, meilę Gundei, vargonininko darbą, savo tautinį brendimą. Šiltas spektaklis su šiltais aktoriais apie tai, kas mus gyvenime šildo. Labai rekomenduoju jaunimui, kūrinį pagal mokyklos programą nagrinėjantiems vyresnio amžiaus moksleiviams, o ir visiems nacionalinės dramaturgijos gerbėjams. Spektaklis trunka valandą. Maždaug valandą grįžusi namo vakar skaičiau “Kuprelį“ iš naujo. Ačiū už tai spektaklio kūrėjams.

***

Ignas Šeinius. KUPRELIS

Režisierius Paulius Markevičius

Apie spektaklį daugiau: www.teatras.lt 

STALO TEATRAS. Stebuklingas sodas

06 Ketvirtadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jeigu turite vaikų ir norite supažindinti juos su teatru, pradėkite nuo „Stalo teatro“. Sakau jums rimtai. Režisierės ir aktorės Saulės Degutytės įsteigtas teatras yra būtent tai, ko reikia mažo vaiko širdžiai ir akims. Teatro interneto svetainėje rasite visus jų rodomus spektaklius, o kai skaitysite anonsus, neužmerkite akių ties eilute, kur parašytas spektakliui rekomenduojamas vaiko amžius. Dažnai (oi, labai dažnai) tėvai į tai nekreipia dėmesio, ir be reikalo.

Spektaklis, kuriame apsilankėme su dukra, skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams. Pagal Selmos Lagerliof kūrinį “Legenda apie Kalėdų rožę“ sukurtas spektaklis trunka apie 45 minutes. Jis vyksta “Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje specialiai pastatytoje palapinėje, į kurią telpa nedaug žiūrovų. Tėvai susėda ant kėdžių, o vaikai – ant jiems priekyje paruoštų pagalvėlių.

Spektaklio pasakotojas (aktorius Arturas Varnas) neskubėdamas pradeda pasakojimą, kurį nuspalvina ant palapinės sienų rodomos projekcijos. Spektaklyje pasitelkiama veiksmo tapyba, scenografijai panaudoti Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų sieninės tapybos fragmentai. Spektaklio pasaka yra apie tai, kad kiekvienas mes širdyje auginame rožę. Tik tam, kad ji pražystų, širdis turi būti atvira geriems darbams, o ne pykčiui ar pavydui. Man pasakos mintis buvo labai graži, o dukra ne viską suprato, tad pakeliui namo turėjome progos pasiaiškinti.

Saulė Degutytė yra vaikų teatro burtininkė, nes ji paprasčiausiomis priemonėmis sukuria tokius reginius, kad belieka tik dar ir dar kartą stebėtis. Pasibaigus spektakliui, vaikams leido patiems išbandyti spektaklyje naudotą dažų liejimą ant stiklo. Tekšt, pakšt – ir prieš akis kuriasi magiškas spalvų raizginys. O įsivaizduokit, kai per projektorių jį padidina daug kartų, ir tas grožis ima stebuklingai lietis ant palapinės, kurioje tu sėdi, sienų… Nupasakoti sunku. Čia yra tas atvejis, kai geriau vieną kartą pačiam pamatyti, o ne tūkstantį išgirsti.

***

Spektaklio “Stebuklingas sodas“ režisierė Saulė Degutytė

Rodomas “Menų spaustuvėje“

Daugiau apie spektaklį ir “Stalo teatrą“ – www.staloteatras.lt

Cezaris Graužinis. DRĄSI ŠALIS

02 Sekmadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Šis režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis sukurtas dar 2007 metais ir rodomas iki šiol.  “Cezario grupė“ tekstą šiam spektakliui sukūrė patys. Anonsas, pristatantis spektaklį, sako, jog tai “spektaklis apie Lietuvos tapatybę“. Dviejų dalių ir dviejų valandų trukmės spektaklis vaidinamas ir Menų spaustuvėje, ir Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Man iškrito korta apsilankyti pasirodyme Menų spaustuvėje.

Spektaklis turėjo prasidėti 19 valandą, o  tą dieną 18 valandą Vilniaus oro uoste buvo sutinkamas VDU profesorius Liudas Mažylis, Vokietijoje suradęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 02 16 akto originalą. Labai norėjau pamatyti tiesioginę transliaciją iš oro uosto, todėl vos nepavėlavau į spektaklį. Liudo Mažylio netikėtas atradimas sujudino tautą lyg bites avilyje: visi ėmė svarstyti, kodėl to niekas nepadarė iki šiol, kiek kiekvienam iš mūsų yra svarbus šis V16 akto suradimas, kokie mes esame šiandien, praėjus 99 metams po jo pasirašymo, kur mes einame, kuo tikime ir pagaliau – kas mes esame?

Panašius Lietuvos identiteto klausimus aktoriai aptarė ir “Drąsioje šalyje“. Pirmoje dalyje Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Juozas Gaižauskas įnirtingai aiškinosi, kokia yra Lietuvos tapatybė: kokie esame mes, lietuviai, kuo mes įdomūs pasauliui ir patys sau. Ši dalis, sakyčiau, turėjo būti tokia linksmoka, su bajeriukais, įaustais į filosofinius pasvarstymus. Bet salė buvo tokia gryn lietuviškos tapatybės, juokėsi retai ir vos, vos. Nors smagių minčių tikrai buvo.

Antroji dalis – visiška priešingybė pirmajai. Išsinėrę iš juodų rūbų ir apsirengę baltais, aktoriai vaidino personažus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusižudė. Dievas (kuris pasirodė esąs JI) jiems suteikia vieną dieną žemėje. Sugrįžę į Vilnių, jie lyg maži vaikai džiaugiasi kiekviena smulkmena šioje žemėje, kiekvienu puodeliu kavos, kiekvienu pokalbiu su draugais, kiekvienu nusipirktu nauju batu… Bet diena baigiasi, ir laikas atsisveikinti.

Moralas paprastas kaip du kart du. Džiaukis gyvenimu kasdien, kiekvieną minutę, gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį teta – tiesiog gyvenk, o ne ieškok šiknoj sliekų.

Kai “Drąsi šalis“ buvo pastatyta, iš pradžių ji vadinosi “Lietuvos diena“ ir sulaukė nemažai kritikos. Esą spektaklis yra it socialinis manifestas, kai kas įžvelgė net politikavimą. Tačiau tai, kad jis išliko iki šiol, nors Lietuva per šį laiką labai pasikeitė, rodo, kad kažkokią tinkamą stygą spektaklis užkabino.

Paradoksas tik, kad tokią gražią teatrinę odę Lietuvai ir lietuviams sukūręs režisierius Cezaris Graužinis lietuvišką tapatybę jau kurį laiką yra iškeitęs į graikišką (ten gyvena ir dirba).

***

Režisierius Cezaris Graužinis

Premjera 2007 03 31

Apie spektaklį ir kūrėjus daugiau: www.cezariogrupe.lt

Thomas Bernhard. MINETIS

30 Ketvirtadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Šio Rimo Tumino spektaklio premjera Vilniaus Mažajame teatre įvyko Teatro dieną prieš dvejus metus. Ir neatsitiktinai, ko gero. Spektaklio tema itin artima visiems teatro žmonėms – nusigyvenusio artisto paskutinis bandymas išeiti į sceną, kurioje jis nevaidino 30 metų.

Į spektaklį mane pakvietė draugė iki jo likus dviems valandoms (labai įdomu, iš kur ji tuos kvietimus traukia, a?!), todėl laiko pasigilinti – kas, kaip ir kodėl – nebuvo. Pakeliui į teatrą spėjau paguglinti vos kelis faktus – spektaklis trunka pusantros valandos (be pertraukos), pagrindinį Minečio vaidmenį vaidina Vladas Bagdonas arba Arvydas Dapšys ir tai, kad šis spektaklis buvo vadinamas “viena laukiamiausių teatro premjerų 2015 metais“.

Thomą  Bernhardą (1931 – 1998) puikiai prisimenu iš savo studijų – vokietakalbės literatūros dėstytoja jį labai mylėjo, todėl ir mes, studentai, skaitėm bei nagrinėjom tikrai daug jo kūrinių. Amžinai nepatenkintas, neigiantis, nelaimingų menininkų saulėlydžius aprašantis autorius – taip apibūdinčiau šį austrų rašytoją, jei tam turėčiau skirtus vos 6 žodžius. (Beje, Nacionaliniame Dramos teatre šiuo metu rodomas kitas spektaklis pagal Bernhardą – “Didvyrių aikštė“, jį aprašiau ČIA.)

Iš esmės “Minetis“ – tai pusantros valandos trunkantis vieno aktoriaus monologas. Vlado Bagdono balsas mane nukėlė į vaikystę, todėl kartais išplaukdavau kažkur, bet sugrįžusi viską rasdavau savo vietose. Viešbučio vestibiulis, jo krėsle tebesėdinti ponia (aktorė Inga Burneikaitė), kuri Naujuosius šioje vietoje sutinka jau trečią kartą, ir jai (o gal ir sau) savo gyvenimą pasakojantis Minetis. 30 metų scenoje nevaidinęs ir sesers palėpėje visą šį laiką gyvenęs aktorius atvažiuoja į vieną viešbutį Ostendėje. Paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, jis čia tikisi susitikti su teatro direktoriumi, nes yra sutaręs su juo teatro jubiliejui suvaidinti “Karalių Lyrą“. Bent jau taip visiems teigia, nors akivaizdu, kad šia savo melagyste nebetiki ir pats. Menininko likimas, aktoriaus misija ir realybė, vienišo, nuteisto, (ne)palūžusio žmogaus drama – šios temos spektaklyje svarbiausios.

Scenoje grojančią muzikantę (Kristina Žebrauskaitė) čia įkurdino spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklio muzika nuostabi. Kaip ir nebylių aktorių trijulė (Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna), vaidinusi viešbučio personalą. Per visą spektaklį jie ištarė vos kelias frazes, tačiau jų nebyli vaidyba buvo man stiprus paralelinis veiksmas, vykęs šalia Minečio šou. Pagaudavau save, kad kai kuriais momentais žiūriu ne į pagrindinį aktorių, o į juos ir bandau nuskaityti akimis, ką kalba jų lūpos, taip ir nepratariančios nei žodžio.

Vladas Bagdonas myli šį savo vaidmenį – tą aš pajutau sėdėdama net toli nuo scenos. Ir nėra ko stebėtis, juk kas geriau supras aktorių, jei ne kitas aktorius?

Jeigu šį spektaklį man reikėtų nutapyti, jis būtų toks šviesiai pilkos spalvos. Tokios liūdnos pilkos spalvos, tačiau ne beviltiškos pilkos. Nes po nakties visada išaušta rytas. O po Naujųjų metų nakties (spektaklyje veiksmas vyksta ją) išaušta ne tik naujas rytas, bet ir nauji metai.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera – 2015 03 27

Apie spektaklį daugiau – www.vmt.lt

H. Ibsenas „Junas Gabrielis Borkmanas“

25 Šeštadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras