Author Archives: Donata

Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

12 Pirmadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šį rudenį Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras Vilniuje pasitiko užkalęs pagrindines duris – rekonstrukcija. Kol kas veikia tik Mažoji salė. Būtent čia vakar ir žiūrėjau Manto Jančiausko režisuotą spektaklį „Laimės respublikoje“. Likus dviems valandoms iki jo gulėjau namuose sau ant sopkutės, visiškai užmiršusi, kad kažkada dar vasarą pirkau bilietą į jį. Išgelbėjo mane duktė, perskaičiusi apie tai kabančiame šeimos kalendoriuje ir šūktelėjusi: „Mama, kas ten per laimė pas tave užrašyta šiandien 16 valandą?“ Tikrai, laimė. Nes jeigu tą įrašą ji būtų pamačiusi bent valanda vėliau, būtų amen mano vizitui į teatrą.

Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino puikus aktorių sąstatas. Tris skirtingas kartas vaidino: Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė (seneliai), Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas (tėvai), Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė (dukterys). Šeimos giminaičius suvaidino Darius Gumauskas ir Rasa Samuolytė. Pats aiškiausias ir suprantamiausias buvo pirmas veiksmas: Kalėdos, prie stalo susėda trys šeimos kartos. Malonus ir mandagus bendravimas pamažu eižėja ir išlenda vis daugiau veikėjų slepiamų paslapčių, liaudyje šiandien vadinamų „skeletais spintoje“. Kai į svečius užsuka dėdė Robertas su drauge, situacija tampa nevaldoma, mat jie išdeda į akis viską, ką galvoja.

Tuo tarpu antras veiksmas nuo pirmojo skiriasi kardinaliai. Blykčiojančios šviesos, muzika, bevardžių veikėjų skanduojami pseudopsichologiniai saviįtaigos tekstai… Kažkoks chaosas. (Norėjau parašyti bardakas, bet nerašau).

Spektaklio pabaiga dar trečiopa – joje Dariaus Gumausko ir Rasos Samuolytės veikėjai kažin kur, kažin ką kalba, o galų gale stačia galva krenta į vandens pripiltą baseiną.

Tarp kitko, šis scenografės Godos Palekaitės scenoje įkurdintas baseinas – įdomus sprendimas. Pirmo veiksmo pabaigoje iš dangaus ima stipriai lyti. Baseinas prisipildo vandens. Būtent aplink baseiną ir vyksta visas spektaklio veiksmas.

Jau grįžusi namo vienoje protingoje recenzijoje perskaičiau, kad ši Martino Crimpo pjesė yra prilyginama Dantės „Dieviškosios komedijos“ trilogijai – pirmas veiksmas buvo tarsi pragaras, o antrame – ir skaistykla, ir rojus. Na, jeigu iš tiesų taip, tai iš tų pamatytų trijų dalių renkuosi pragarą – jis man kažkoks „žmogiškiausias“ pasirodė.

Spektaklis su pertrauka trunka dvi du puse valandos. Šiaip jau po visko pagalvojau, kad visai būtų galima pardavinėti bilietus perpus pigiau į vieną kurią dalį: nori, už pusę kainos perki į pirmą spektaklio dalį iki pertraukos, nori, už pusę kainos perki į antrą dalį po pertraukos. Dar galima parašyti ties kiekviena dalimi po rekomenduojamą amžiaus cenzą: pirmai daliai duočiau >35, antrajai – <35. Tik tokiu atveju ryžčiausi ateiti į spektaklį antrą kartą. Ir, kaip supratot, imčiau bilietą su 50 proc. nuolaida tik į pirmą dalį.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera – 2018.06.14

Daugiau info – čia.

TRYS SESERYS

05 Antradienis Bir 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Į šį spektaklį pakliuvau tik iš antro karto. Prieš pusmetį pirktas bilietas taip ir liko nepanaudotas, nes netikėtai išvykau iš Lietuvos ir „Trijų seserų“ fiziškai negalėjau pamatyti.

Todėl sulaukusi kažkurios eilinės bilietų akcijos (taip, bilietus dažniausiai perku per jas, nes kitaip greitai bankrutuočiau), nedvejodama nusipirkau antrą šansą pamatyti šį Yana Ross režisuotą spektaklį, kuriam A. Čechovo pjesę adaptavo Mindaugas Nastaravičius.

Sunku surasti teatrą Lietuvoje (manau, ir Europoje), kur nebūtų statomas, pastatytas ar dar tik planuojamas statyti spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Trys seserys“, parašytą, beje, 1900–1901 metais. Šiuo metu „Tris seseris“ dar galima pamatyti Mažajame teatre. Dabar, kai mačiau „Tris seseris“ Nacionaliniame dramos teatre ir Mažajame teatre, priversta dar kartą eiti į kažkurį, rinkčiausi Mažojo teatro tradicinį pastatymą. Režisierės Yana Ross varianto kartoti nenorėčiau. Ačiū, pamačiau, buvo įdomu, bet kol kas užtenka.

Prisipažinsiu, kad esu nemenka režisierės gerbėja. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre be „Trijų seserų“ galima pamatyti dar du jos režisuotus spektaklius – „Chaosas“ ir „Mūsų klasė“. Pastarasis, mano nuomone, yra vienas geriausių šio teatro repertuarinių spektaklių.

„Trys seserys“ į vieną būrį subūrė fantastišką aktorių komandą. Jame vaidina Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Vaiva Mainelytė, Ramūnas Cicėnas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Paulius Tamolė ir kiti. Veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje, trys seserys ir jų šeimos scenoje apgyvendintos įspūdingai atrodančiame kariniame angare, kuriame dislokuoti NATO pajėgų kariai. Jie scenoje kalba keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Anglų kalbos mokėjimu šiais laikais nenustebinsi nieko, tačiau kur Daumantas Ciunis išmoko kalbėti vokiškai be akcento??

34411622_10214897251692422_8740710694531366912_n

Šventines girliandas ir fejerverkus (jie buvo tikrų tikriausi!) scenoje keitė kalnai putų antrame veiksme; vaizdo projekcijos, muzika – viskas tarpusavyje derėjo ir atrodė tikrai įspūdingai. Spektaklio vizualika man iš tiesų patiko. Tačiau tai, kas vyko scenoje, patiko mažiau. Manęs neįtikino šiuolaikinė pjesės interpretacija, šių dienų aktualijas atspindintys juokeliai, abejoti vertė ir kai kurie personažai. Toks vaizdas, kad bandyta spektaklį pritempti prie masinio skonio, „paimti“ žiūrovus forma.

Man atrodo, kad režisierė, statydama modernią „Trijų seserų“ interpretaciją, labai rizikavo. Ir, aišku, tą riziką žinojo. Už tai ją gerbiu ir džiaugiuosi, kad toks spektaklis užgimė Lietuvoje.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 2 val. 20 min.  Ir nebandykite į teatrą įeiti su iš greta esančios kavinės atsinešta kava. Teks ją paaukoti šiukšlių dėžei. Išbandyta.

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2017 kovo 17 d.

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

DVIESE SŪPUOKLĖSE

31 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

„Oi, koks geras!“, – sako man draugė, kuri Vilniaus Mažajame teatre yra mačiusi visus spektaklius. Ir ne po vieną kartą.

„Šitą labai noriu pamatyti, sako, kad labai geras, tik bilietų jau negavau į artimiausius rodymus“, – sako kolegė.

„Žiūrėk, pilnutėlė salė ir dar visi netelpa. Girdėjau, kad labai geras“, – sako man iš dešinės sėdinčios žiūrovės gyvenimo nusidabruotais plaukais. Visi šie komplimentai –  režisieriaus Ulanbek Baialiev spektakliui „Dviese sūpuoklėse“, pastatytam pagal William Gibson pjesę.

concertShort

Su viena pertrauka pustrečios valandos trunkantis spektaklis yra toks, kokio pasiilgo daug teatrą mėgstančių žmonių. Be fejerverkų, be modernių techninių garso ir vaizdo sprendimų, be neoninių šviesų ir neoninių žodžių. Visiškai retro stiliaus spektaklis, klasikinis, nuoširdus, visiems suprantamas.

Scenoje supasi dviese – Mantas Vaitiekūnas ir Indrė Patkauskaitė. Ji – (ne)talentinga šokėja, barstanti save kitiems, jis – advokatas, į Niujorką atvykęs po skyrybų su žmona. Kas yra meilė jai? Kas yra meilė jam? Kodėl jis niekada nesako jai „Aš tave myliu?“. Kaip baigsis jų meilės istorija? O gal ji niekada nesibaigs?

Prisipažinsiu, kad tikrai retai man spektaklyje nutinka taip, kad visiškai prarandu laiko nuovoką. Dažniausiai mintys vis tiek kažkada kažkur nuklysta, būna (neslėpsiu), kad spektaklis prailgsta ar žiūrėdamas į sceną matai visokias erzinančias detales. Šįkart nebuvo nieko panašaus. Kaip įkvėpiau uždangai pakilus, taip iškvėpiau jai nusileidus. Aktorių vaidyba buvo puiki. Mantas su Indre buvo be galo susigyvenę su vaidmenimis ir vienas su kitu scenoje. Kažkokia chemija vyko ten tarp jų, žodžiais čia daug nenupasakosi.

Kai Mantas Vaitiekūnas anksčiau vaidindavo „Kito kampo“ spektakliuose, jis man visada atrodė šiek tiek tragiškos natūros, net tada, kai juokaudavo. (Dabar jau senokai jo nematau su „kitakampiečiais“). Sutrikusio, vyriškumą ir pajamas praradusio Džerio vaidmuo „Dviese sūpuoklėse“  jam yra didžiulė dovana. Ir ne tik jam, bet ir žiūrovams, kurie spėja nusipirkti bilietą iki jiems išgaruojant kasoje ir ateina pasižiūrėti spektaklio.

Spektaklio premjera įvyko 2017 metų pabaigoje. Pavasarį vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose „Dviese sūpuoklėse“ nebuvo pastebėtas jokiose nominacijose. Gal ir gerai. Išvengęs kryžių, spektaklis gavo žiūrovų širdžių apdovanojimą. Nes kas gali būti daugiau ir geriau, kaip aktoriams grįžti po spektaklio į sceną nusilenkti tris ar keturis kartus, o žiūrovams – išeiti iš teatro su pasitenkinimu. Ir rekomendacija kitiems draugams: „Žinai, vakar buvau teatre ir žiūrėjau nuostabų spektaklį. Rekomenduoju pamatyti“.

***

Režisierius –  Ulanbek Baialiev

Premjera – 2017. 12. 08

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Paulius Markevičius DALYKAI

18 Penktadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Labai jau banalus tas posakis, kad „žmogus tol esi jaunas, kol patiri naujų kartų“, bet nesimaivysiu – man jis patinka. Tų pirmų kartų mano gyvenime būna labai dažnai. Gal kartais net per dažnai. Bet taip jau yra, genų loterijoj maniškiai smalsumo genai ryškiai uždominavo kitų atžvilgiu. Todėl vakar aš ir vėl buvau teatre. Meno ir mokslo laboratorijos spektaklyje „Dalykai“, kurį režisavo Paulius Markevičius, o rodomas jis buvo „Meno forte“.

32938298_10214777289093432_5695662319997026304_n

Spektaklis, kurio premjera įvyko prieš dvejus metus, inspiruotas kūrybinės komandos išklausyto kvantinės fizikos paskaitų ciklo.  Jame vaidina (nors spektaklio anonse įrašytas žodis „veikia“, o ne „vaidina“) penkiese – Greta Grinevičiūtė, Simonas Dovidauskas, Paulius Markevičius, Vygandas Vadeiša, Gabrielius Zapalskis.

Nežinau, kodėl, bet vakar labai jaukiai jaučiausi jame. Tam tikromis akimirkomis norėjosi kilti iš savo vietos ir prisijungti prie aktorių. O kai visiems žiūrovams buvo išdalintos taurės su sula ir pasiūlyta vaišintis, išvis ėmiau linguoti kairėn ir dešinėn. Kaip tie atomai. Ar molekulės.

Apie ką spektaklis? Apie galaktikas ir energiją. Apie tave ir mane.

Ką išsinešiau iš jo? Sulą pilve. Ir dar kai ką. Pavyzdžiui, žinojimą, kad…

…kiek kartų transformatorius paaukština arba pažemina įtampą, tiek pat kartų padidėja arba sumažėja srovės stipris.

…indukuotosios elektrovaros atsiradimas grandinėje kintant ja tekančios srovės stipriui vadinamas saviindukcijos reiškiniu.

…galaktiką sudaro apie 400 mlrd. žvaigždžių.

…nejudančiame laidininkes elektronus judėti verčia elektrinis laukas, atsiradęs kintant magnetiniam laukui.

…už fotoefekto teorijos sukūrimą Albertui Einšteinui  1921 metais paskirta Nobelio premija.

…efektinė srovės stiprio vertė lygi stipriui tokios nuolatinės srovės, kuri tame pačiame laidininke per tą patį laiką išskiria tiek pat šilumos, kiek ir kintamoji.

…elektros generatorius – mašina, kuri mechaninę energiją paverčia elektros energija.

…atomą sudaro branduolys ir elektroninis apvalkalas.

…planetos juda aplink Saulę, todėl jų sistema vadinama heliocentrine.

…terpės, kuriose šviesos greitis yra pastovus, vadinamos vienalytėmis.

…dviejų ar kelių koherentinių bangų sudėtis vadinama bangų interferencija.

…sklisdama šviesa perneša energiją.

…medžiaga, kurios lūžio rodiklis didesnis, vadinama optiškai tankesne.

…apšvietos matavimo vienetas yra liuksas.

…baltos šviesos skaidymas į spektrą vadinamas dispersija.

…šviesos greitis ore yra apie 300 000 km/s.

… Tarptautinės astronomų sąjungos nutarimu dangus suskirstytas į 88 žvaigždynus.

… Niutono antkapyje parašyta: „… ištyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nepagalvojo“.

***

Paulius Markevičius „Dalykai“

Premjera – 2016.11.16

„Meno ir mokslo laboratorijos“ puslapis feisbuke – ČIA.

 

 

 

 

HERAKLIS

07 Pirmadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kada paskutinį kartą buvote Keistuolių teatre? Tikiuosi, ne prieš pusę amžiaus, kai jums patiems buvo penkeri ar dešimt metų. Aš tai prisipažinsiu, kad buvau tikrai labai seniai. Paskutiniai mano matyti spektakliai buvo „Geltonų plytų kelias“ ir dar vienas vaikiškas apie Mamulę Mū, kuri buvo karvė ir labai mėgo suptis.

Tai, kad Keistuolių teatre rodoma daug puikių spektaklių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, aišku, žinojau. Tik kojos kažkaip iki jų vis nenunešdavo. O dabar štai ėmė ir nunešė.

Atėjau pusvalandžiu anksčiau, oras buvo nuostabiausias, koks tik gali būti Lietuvoje gegužę, tad spektaklio laukiau romantiškoje aplinkoje prie teatro durų. Romantiškoje todėl, nes į spektaklį rinkosi labai daug jaunų porelių. Jos meiliai gurkšnojo mineralinį, laižė ledus, glostė vieni kitiems rankas ir kitaip romantiškai leido laiką iki 19 valandos.

Gildo Aleksos režisuotas ir N-18 paženklintas spektaklis trunka pustrečios valandos su viena pertrauka. Heraklį spektaklyje vaidina… Spėkit, kuris „keistuolis“ jums labiausiai fiziškai primena Heraklį? Būtent! Jūs teisūs. Dalius Skamarakas. Ekscentriškąjį Heraklio giminaitį Euristėją įkūnijo Gytis Ivanauskas, dar spektaklyje vaidina Vaidotas Žitkus, Benita Vasauskaitė,  Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė.

Spektaklis intrigavo dar neprasidėjęs, mat anonsuose buvo pristatomas kaip „agresyvi komedija“. Netradicinis toks žodžių derinukas: komedija, bet agresyvi. Suprask, žmogau, kad juoksiesi, bet ne iš malonumo, o iš agresijos/prievartos. Priverstiniu būdu, taip sakant.

Heraklis – bene garsiausias didvyris graikų mitologijoje – buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnus. Pasižymėjęs antžmogiška galia, jis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Euristėjo duotas užduotis. Dar Herakliui būnant kūdikiu, Dzeuso žmona Hera į  lopšį įdėjo dvi gyvates, kurias jis akimirksniu prismaugė.

Tačiau ar tikrai visi herojai yra didvyriai? Ar jie yra tie, kokius mes juos įsivaizduojame? O gal Heraklis buvo tiesiog auka, bailys, aplinkybių įkaitas?

Spektaklio kūrėjai sako, kad „Heraklis“ kviečia besijuokiant atverti akis ir susimąstyti, kas vis dėlto kovoja kasdienį karą – herojus ar jo viešųjų ryšių komanda, spektaklyje veikianti vyno ir linksmybių dievo Dioniso pavidalu? Kur išsitrina riba tarp „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ ir prievartos, kuri lydi kiekvieną karą? Popkultūros, kūno kulto, purvinos gatvės kalbos prisisotinę antikiniai dievai ir herojai žiūrovą priverčia juoktis ir baisėtis šių dienų abejotinos išliekamosios vertės istorija, kurią kuria ne bet kas kitas, o jis pats“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris žavėtųsi graikų ar romėnų mitais. Atvirkščiai, mokykloje, kai mokomasi, manau, jų nekenčia dauguma mokinių, studijų metais statistika irgi panaši. Keista, tačiau grįžusi po „Heraklio“ pirmiausia nuskubėjau prie knygų lentynos, ieškodama ten graikų mitų tomelio. Neužmigau, kol neperskaičiau visko, ką tik radau apie Heraklį.

Jau praėjo kelios dienos, o spektaklyje matytas Heraklis man vis dar stovi akyse. Toks sutrikęs, linguojantis pirmyn atgal, sugniuždytas. Lyg iš palatos ligoninėje, kurioje ne visos durys turi rankenas.

Dabar jei išgirsiu kažką sakant „Stiprus/galingas kaip Heraklis“, žinosiu, kad tas žmogus dar nebuvo Keistuolių teatro „Heraklyje“.

***

Režisierius: Gildas Aleksa

Premjera: 2016 ruduo

Keistuolių teatro svetainė – ČIA.

 

 

8 minutės

22 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nepykit, jei šis įrašas atrodys kažkoks neišbaigtas, bet daviau sau pažadą, kad jį rašysiu lygiai 8 minutes. Nes spektaklis, kurį mačiau, būtent taip ir vadinasi – „8 minutės“. Taigi, kiek spėsiu, tiek.

22.08

Menų spaustuvėje vykstančio 45 minučių trukmės spektaklio idėjos autorė ir dramaturgė – Dovilė Statkevičienė, režisierė Sigita Pikturnaitė. Jis rodomas Kišeninėje salėje, žiūrovai sėdi ratu, taigi, čia jų telpa labai ribotas kiekis.

Pati pjesė su šiandieninėm aktualijom – lesbiečių pora, auginanti dukterį iš pirmos santuokos, iš kalėjimo išėjusi ir gyvenamosios vietos neturinti buvusi mokytoja, kirpėju dirbantis vyras, kuris niekaip neatsigauna po motinos savižudybės, turguje dirbanti moteris ir ją lankantis vyras, kurio duktė miršta nuo vėžio. Tai – pagrindiniai pjesės herojai, kurie visi iki vieno yra susieti tam tikrais saitais ir spektaklyje jų keliai susikerta.

Tačiau šių herojų lūpomis kalbantys aktoriai iš tiesų nėra pjesės herojai, o jais gali tapti bet kuris į spektaklį atėjęs žmogus. Tiesiog aktorius pasirenka, kas tą vakarą kuo bus. Toks provokuojantis, tačiau tuo pačiu raudonos linijos neperžengiantis režisūrinis sprendimas.

Kai spektaklis po 45 minučių pasibaigė, man jis pasirodė tik, tik įsibėgėjantis ir einant pro duris namo neapleido jausmas, kad tai ne pabaiga, o tiesiog pertrauka, po kurios sugrįšim į ratą ir veiksmas tęsis toliau. Labai to trūko.

Galvoju, kad iš principo spektaklis turėtų patikti jauniems žmonėms. Kitokia forma, aktualios jiems temos ir neprailgstantis veiksmas. Jeigu į teatrą eini kartą per metus arba tik todėl, kad susipažinai su mergina, kuriai patinka teatras, ir ji čia paskyrė pasimatymą, šis spektaklis būtų tinkamas pasirinkimas.

22.18

Baigiu, nes 8 minutės mano rašymui jau iškapsėjo.

***

Premjera – 2016.11.23

Apie spektaklį daugiau – čia.

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

A. Špilevoj NEIŠMOKTOS PAMOKOS

06 Penktadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Vilniuje esančią „Menų spaustuvę“ aš labai myliu. Man patinka jos ankštas laukiamasis, mažos salės, keista rūbinė, amžiais prietemoje skendinti kavinukė ir, aišku, lankytojai. Pastarieji patinka todėl, kad daugiausia yra jauni. Kituose Vilniaus teatruose jauni sudaro tikrai ne daugumą žiūrovų, o tik nedidukę dalį. Kartais tokią nedidelę, kad su žiburiu reikia paieškoti. Kai ateinu į „Menų spaustuvę“, kišu veidą į šaliką. Arba į telefoną. Nes juk ir aš noriu būti jauna.

Vakar „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo kupina, ne, tiesiog kaupina, jaunų žmonių. Čia buvo rodomas Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę „Neišmoktos pamokos“. Tiksliau, spektaklis-koncertas. Taip oficialiai lankstinukuose įvardijamas šis žanras. Viso spektaklio metu groja ir dainuoja „Colours of Bubbles“ grupė, scenoje vaidina keturiese – Aleksandr Špilevoj, Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius ir Greta Petrovskytė.

Praėjo 15 metų nuo tada, kai pjesės herojai mokėsi 8 klasėje. Ką jie mokėsi, ko nesimokė, ką išmoko ir ko neišmoko – apie tai ir yra pusantros valandos trunkančios „Neišmoktos pamokos“. Spektaklio pavadinimas puikiai nusako tai, ką rasite spektaklyje – mes mokomės mokykloje daugybės dalykų, tačiau pačių svarbiausių dalykų taip ir neišmokstame.

Per kūno kultūrą  mus moko futbolo, krepšinio, netgi tinklinio paslapčių. Tačiau kūno paslapčių ir tuo labiau kūno kultūros mūsų nemoko.

Per lietuvių pamoką mes išmokstame, kad yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, bet mūsų kažkodėl neišmoko padėkininko. Mes neišmokstame padėkoti, neišmokstame atsiprašyti, neišmokstame išklausyti ir išgirsti kito žmogaus.

Per pertrauką mes išmokstame bėgti į valgyklą, alkūnėmis skindami visus, kurie pasitaiko kelyje. Reikia bėgti ir skinti, nes kitaip tave nuskins. O jei nuskins, tada tu atėjęs į valgyklą rasi atšalusius kiaulienos kotletus, kuriuose nėra mėsos, ir prispjaudytą arbatą. Mes išmokstame bėgti – per gyvenimą, santykius… Bet mes neišmokstame gyventi. Lėtai gyventi, besimėgaujant gyvenimu, santykiais, geru, o ne greitu maistu.

Mokykloje mes sužinome, kad dvi niekam nereikalingiausios pamokos yra tikyba ir etika. Jas „apdairus“ mokyklos direktorius tvarkaraštyje įrašo penktadienį pačias paskutines. Nes juk žino, kad aštuntokai šiaip ar taip į jas neateis. Jie ir neateina, taip ir nesužinoję, nei kas yra Dievas, nei kas yra Žmogus.

Ir kai penkiolika metų nešiojiesi užantyje pyktį tave aštuntoje klasėje kone mirtinai primušusiam klasiokui, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir dėl jo, tai – priimti, apkabinti ir paleisti. Priimti. Apkabinti. Paleisti.

Kad nepadaryčiau nuodėmės ir nepameluočiau, prisipažinsiu, kad keliose vietose buvau suabejojusi spektaklio nuoširdumu. Man pasirodė, kad kai kuriuose etiuduose (iš viso spektaklio metu buvo 12 muzikinių – tekstinių kompozicijų) per daug tiesmukiškai išsakomas moralas. Na, sakymo tonas toks, lyg būčiau buvusi kažkokioje sektoje, o scenoje stovintis žmogus – pastorius, tuoj, tuoj įteigsiantis man savo tiesą. Bet tai truko akimirką, dauguma aktorių monologų buvo tikrai įtaigūs ir paveikūs.

30226842_10214464673318233_2613242241019281408_n

Šįryt savo bičiulėms, pasakodama įspūdžius apie vakarykštį spektaklį, pasakiau tokią frazę: „Norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų visi paaugliai“. Šįvakar (dabar, kai rašau, yra 23.21 val.) galiu papildyti: „Ir apskritai, visi“. Nes mes visi turim neišmoktų pamokų.

Ir aš, ir tu.

***

A. Špilevoj „Neišmoktos pamokos“

Spektaklis-koncertas rodomas „Menų spaustuvėj“

 

F. Schiller. MARIJA STIUART

25 Sekmadienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Trijų dalių spektaklis Vilniaus Mažajame teatre trunka 3 valandas 20 minučių. (Galėtų trukti ir 2 valandas 30 minučių, manau, esmės tai labai nepakeistų). Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Artūras Areima, turintis ir savo teatrą – http://www.areimosteatras.lt. Tačiau Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Maria Stiuart“, palyginus su paskutiniaisiais jo spektakliais, yra gana nuosaikus ir tradicinis. Jeigu ne karalienės Elžbietos keistumas, visi kiti personažai yra daugiau mažiau klasikiniai – kalėjime paskutines dienas leidžianti, bet vilties neprarandanti Marija  Stiuart, ją įsimylėjęs Mortimeras, jau (nebe)mylintis grafas Lesteris ir kiti. F. Šilerio pjesę, kuri parašyta 1800 metais, lietuviškai patogiai galite perskaityti online, puslapyje http://www.dramustalcius.lt.

Spektaklis patiks visiems, kurie domisi britų karališkosios šeimos istorija, kurie yra lankęsi šios šalies pilyse ir matė prikaltas lenteles „Čia kalėjo Marija Stiuart“, tiems, kurie apskritai yra Mažojo teatro fanai ir eina į bet kurį šio teatro spektaklį, kad pamatytų savo mylimus aktorius – Indrę Patkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Vytautą Rumšą (jaunesnįjį), Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Almantą Šinkūną, Iloną Kvietkutę, Tomą Kliuką, Edmundą Mikulskį. Būtent šis sąstatas ir vaidino spektaklyje, kurį anądien mačiau. Nors dauguma aktorių spektaklyje – vyrai, pati pjesė yra labai moteriška – karalienių Elžbietos ir Marijos Stiuart konfliktas atskleidžia ne tik jų karališkąsias, bet ir žmogiškąsias puses.

Spektaklis, kuriam, atrodo, nieko prikišti negali. Spektaklis, kurio premjerą lydėjo šūkis „jausmų drama“. Spektaklis, kuriame už Elžbietos vaidmenį aktorė E. Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Viskas gal taip, nesiginčiju, tiesiog greičiausiai vakar buvo ne mano diena. Kaip sakoma, vakar spektaklyje buvau, bet akiniai (linzės) buvo likę namie:)

***

Režisierius Artūras Areima

Premjera 2017.04.26

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt puslapyje

 

KNYGOS TEATRAS. Pakalnučių metai

13 Antradienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

29136425_10214261166230683_7151472662143827968_nJeigu kovo 8-ąją nuspręstumėte švęsti teatre, tai „Pakalnučių metai“ tam – tinkamiausias pasirinkimas. Tiesa, visai gali būti, kad tokiu atveju jums teks trenktis į Šiaulius, Jonavą, Telšius ar Mažeikius, mat „Knygos teatras“ Vilniuje tikrai nedažnas svečias. Jis keliauja į įvairius Lietuvos miestus, miestelius, mokyklas ir bendruomenes, su savimi veždamasis savo spektaklius pagal lietuvių autorių kūrinius. 2012 metais įkurtas teatras garsėja teatralizuotais lietuvių literatūros autorių skaitymais, taip derindamas teatrą ir literatūrą.

Man pasisekė, kad šiais metais kovo 8-ąją spektaklį „Pakalnučių metai“ buvo galima pamatyti Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje. Beje, pirmą kartą, turbūt, joje mačiau tiek vyrų – visgi buvo kovo 8-oji, ir vyrai džentelmenai atlydėjo savo moteris į teatrą.

„Pakalnučių metai“ sukurti pagal Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Jurgos Ivanauskaitės noveles. Spektaklyje – trys skirtingos novelės, trys istorijos ir trys aktoriai – Redita Dominaitytė, Aura Garmutė ir Vaidotas Žitkus. Režisierė – Virginija Kuklytė. Jurgos Ivanauskaitės debiutinį novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ (1985 m.) skaičiau būdama studentė, todėl nesistebiu, kad žiūrėdama ir klausydama tai, kas vyksta scenoje, jaučiausi taip, lyg viską patirčiau pirmą kartą. Įtaigu, nuoširdu ir stilinga – taip trimis žodžiais nusakyčiau tas pusantros valandos, kurias praleidau su spektakliu.

Teatrams, kurie yra nevalstybiniai ir negauna finansavimo (na, gal kokią kruopelę nuo vieno ar kito projekto), tikrai be galo sunku. Mano akimis – neįsivaizduojamai. Todėl visi, kurie imasi misijos kurti ir išlaikyti nepriklausomą teatrą,  yra šiek tiek don kichotai.  Lenkiu galvą prieš juos visus.

Kai ėjau į spektaklį, prie Mažosios salės durų aplenkiau du angliškai kalbančius vyrus – pagyvenusį ir jauną,  su tulpių puokšte. Mintyse nusistebėjau, ką jie veiks lietuviškame spektaklyje, kuriame tiek daug teksto ir būtent jis „Knygos teatre“, kiek suprantu, svarbiausias…  Tik kitą rytą „Knygos teatro“ feisbuke pamačiau nuotrauką, kurioje kūrybinė grupė nusifotografavusi su šiais dviem vyrais. Nuotraukos prierašas skelbė: „Vakar mus aplankęs Krzysztof Zanussi turi tokį juoką, kad nusifotografavę su juo aktoriai tampa lemtingi sėkmei“.

***

„Knygos teatro“ namai feisbuke – ČIA. 

HONEY, I’M HOME!

02 Penktadienis Kov 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Spektakliui įpusėjus galvoje praskriejo mintis, kad šis įrašas bus trumpiausias mano tinklaraščio istorijoje. Tiesiog parašysiu tokį sakinį: „Kas supratote, apie ką šis spektaklis, ir kam jis patiko, paskambinkite man, noriu pasikalbėti“. Tačiau antra spektaklio pusė šiek tiek išvaikė mano tokį nusiteikimą, tad ai, parašysiu dar šiek tiek.

Spektaklis vyksta „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Visur rašo, kad jo trukmė yra 90 minučių. Tačiau spektaklis, kuriame aš buvau, truko lygiai 64 minutes. Vaidina trys jauni aktoriai, spektaklio režisierius ir idėjos autorius Adas Burkšaitis. Anonse sakoma, kad „Spektaklio išeities taškas – seni amerikietiški serialai, ypač – situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią – amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą“ (citata iš ČIA).

Spektaklio veikėjai – šeima, gyvenanti kreida nusipieštame pasaulyje (pamenate Larso von Triero „Dogvilį?“). Jie eina į darbus, mokyklą, tvarko namus, auklėja vaikus, laisto gėles ir lygina drabužius. Pabaigoje šis idiliškas vaizdelis sprogsta smurtu ir mirtimi.

28640637_10214171542390143_1892295422_o

+ Mielas akiai kinematografiškas vaizdas;

+ Įtampą išlaikanti muzika;

– Siužeto nevientisumas;

– Trūksta žiūrovų emocinio įsitraukimo.

Aktoriams nusilenkus ir žiūrovams paplojus, šie neskubėjo skirstytis. Žiūrėjo į laikrodžius: „Ar bus dar antra dalis?“, tada žiūrėjo vieni į kitus: „Ir ką čia mes matėm/kas čia buvo?“. Kažkaip nesmagiai patrypčioję, visgi patraukėme link rūbinės. Kadangi šiuo metu Vilnių okupavęs Kazys ir iki teatro reikėjo eiti pro mugę, joje neplanuotai nusipirkau kuprinę. Tai vakaras kaip ir pavyko, sakyčiau.

Bet jei norėsit man paskambinti (žr. įrašo pradžią), nesidrovėkit.

***

Honey I’m Home!

režisierius Adas Burkšaitis

Premjera 2017.09.20

M. Gorkis. MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

28 Trečiadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.

Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.

Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.

Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.

eventDetails

Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)

Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.

Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera – 2011.12.09

Daugiau apie spektaklį –www.vmt.lt

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

Bedalis ir labdarys

14 Sekmadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą –  nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių –  save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

eventDetails

***

Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2015.11.15

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

 

Birutė MAR. Ledo vaikai

13 Šeštadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

26758315_359961667816605_2026876266126527158_o

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje

 

CINKAS

30 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pirmą kartą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje lankiausi būdama antro kurso studentė. Man, atvykusiai iš mažo miestelio, kur ne tik teatro, bet ir kino teatro nėra, veiksmas scenoje priminė kosmosą. Žiūri ir nieko nesupranti. Laimė, šalia buvo apsišvietusi kursiokė iš Vilniaus, kuri paslaugiai man aiškino, kad „Nekrošiaus spektaklius reikia mokėti šifruoti“. Štai, mėtosi scenoje du aktoriai kamuoliu, – čia ne šiaip sau. Čia jų pykčio scena. Apsižodžiavimas nepratariant nė žodžio. Nuo tada į kiekvieną šio režisieriaus spektaklį einu kaip į kokį protmūšį: ar suprasiu, ką jis man sako, ar nesuprasiu.

Jaunimo teatre režisierius pastatė spektaklį po 26 metų pertraukos. Kai vasarą pirkau bilietą į būsimą premjerą lapkričio 29 dieną, ant bilieto buvo parašyta „Švytėjimas“. Likus gal mėnesiui iki spektaklio, jo pavadinimas iš „Švytėjimo“ virto „Cinku“.

24271384_10213419679514041_2034905059_o

Dviejų dalių pustrečios valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis apima dvi temas: Afganistano karą ir Černobylio avariją. Pasakojimus jungia pačios rašytojos personažas, kurią talentingai vaidina Aldona Bendoriūtė.

Buvau nusipirkusi bilietą į pirmos dienos premjerą, bet labai nustebau, kad vietos salėje buvo neužpildytos. Tikėtina, kad kvietimus ne visi garbūs žmonės atsiėmė, kaip kitaip paaiškinsi tuščias vietas (ir net eiles), kai Tiketa rašo, jog sold out. Spektaklis vėlavo. 5 minutes. 10 minučių. 18.15 val. į salę įžengus pirmajam faktiniam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui, salėje šviesos užgeso po kelių sekundžių. „Aaa, štai ko mes laukėm“, – pusbalsiu replikavo balsas iš už nugaros. Įdomiai taip, pagalvojau. Kaip kokiais senais laikais laukdavo svarbaus partijos veikėjo, be kurio negali prasidėti renginys.

 

Spektaklis yra būtent apie anuos laikus. Apie sudaužytas žmonių sielas, sulaužytus stuburus ir cinko karstus, kurie mamoms grąžindavo jų vaikus iš Afganistano. Didvyrius. Žudikus.

Černobylio temai spektaklyje liko kiekybiškai mažiau vietos.

Mano kartos žmonėms spektaklyje aptariamos temos žinomos geriau, negu, pavyzdžiui, dvidešimtmečiams. Ir, tegul atleidžia man teatro dievai, šiandien, kai aplink mus yra kitokių grėsmių ir iššūkių, Svetlanos Aleksijevič knygose aptariamos temos man neatrodo labai aktualios. Atvirkščiai, gal net kiek pavalkiotos, žinant, kad į Černobylio atominės elektrinės prieigas organizuojamos net komercinės ekskursijos visiems norintiems.

O kaip su tais simboliais? Buvo, buvo jų. Tačiau buvo ir labai daug rišlių tekstų, tarsi apsakymų, įdėtų į pasakotojų lūpas. Taigi, šįkart į Nekrošiaus „Cinką“, manau, gali eiti visi. Ir antro kurso studentė iš kaimo, ir tie, kas po 6 valandas trunkančių kitų režisieriaus spektaklių buvo pasižadėję kojos nekelti į jo spektaklius.

Tarp kitko, kitą kartą nepirksiu bilietų į pirmos dienos premjerą, nes į ją susirenka tiek garsenybių ir žinomų žmonių, kad kyla rizika, jog veiksmas salėje ir fojė bus įdomesnis už veiksmą scenoje.

***

Režisierius Eimuntas Nekrošius

Premjera 2017-11-29

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje