Author Archives: Donata

J. Genet. BALKONAS

04 Penktadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau kokiam keistam spektaklyje vakar buvau! Išorė tokia blizganti lyg sidabru apipilta Kalėdų eglutė, o turinys – lyg iš filosofijos vadovėlio. Tas spektaklis vadinasi „Balkonas“, jo režisierius prancūzas Eric Lacascade, o pjesę parašė prancūzų dramaturgijos klasikas Jean’as Genet.

Paprastai spektaklio trukmę, jei nepamirštu, paminiu gale, bet šįkart nuo jos pradėsiu. Spektaklis trunka lygiai 5 valandas ir baigiasi 23.30, panašiai tada, kai į troleibusų parką nuvažiuoja paskutinis viešasis Vilniaus transportas. Visai gali būti, kad slaptas spektaklio rėmėjas yra kokia nors taksi firma, nes po spektaklio grįžti namo kitaip nei su taksi vargiai įmanoma. O jei gyvenate, pavyzdžiui, Kaune, išvis nepavydžiu. Kitą dieną reikia imti laisvadienį arba mamadienį. Arba tiesiai važiuoti į darbą, nes grįžti namo kažin ar apsimoka. Mano kuklia nuomone, įdėjus pastangų (nereikia daug) ir sutrumpinus spektaklį iki trijų valandų, nenukentėtų niekas. O laimėtų žiūrovas. Sakau ne iš lempos. Vakar atidžiai stebėjau, kiek žiūrovų buvo pirmam, antram ir trečiam veiksme. Spektaklio pabaigos sulaukė maždaug pusė visų žiūrovų, atėjusių į spektaklį. Ir nemanau, kad čia kalta tik trukmė, turinys – irgi. Off topic, bet antros dalies tik pusę laiko ištvėrė vienas vyresnėse kartos aktorius legenda (apie jį rašiau visai neseniai po premjeros Mažajame teatre). Atsistojo ir išėjo vidury veiksmo žmogus, ir ką tu jam… Aš, beje, irgi norėjau išeit kokius keturis kartus, bet smalsumas nugalėjo, likau iki galo.

Štai kaip spektaklį apibūdina patys jo kūrėjai oficialioje Jaunimo teatro svetainėje: „Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija“.

Jeigu reikėtų išvardinti, kas man labiausiai patiko spektaklyje, ilgai nesvarstyčiau – aktoriai. Čia jų vaidina labai didelis būrys, kai kurie iš jų labai seniai matyti ir pasiilgti. Pavyzdžiui, porą metų scenoje nematyta Monika Vaičiulytė, puikiai atlikusi įsivaizduojamos teisėjos vaidmenį. Kaip nulietas „vyskupas“ – Martynas Nedzinskas ir kumelaičių mylėtojas „kapitonas“ – Gediminas Storpirštis. Pagrindinis spektaklio vaidmuo patikėtas jaunajai Kamilei Petruškevičiūtei, kuri (taip atrodė iš šono) labai lengvai ir be jokios įtampos suvaidino viešnamio direktorę Irmą. Tuo tarpu spektaklio antroje ir trečioje dalyse vaidinęs režisierius manęs visai neįtikino. Ir jeigu reiktų kirpti kažką iš tų penkių valandų iki trijų, pirmiausia iškirpčiau jo vaidmenį ir prancūziškas kalbas. Tiesa, prieš išeinant jam į sceną, buvo perspėjimas, kad susirgo aktorius ir todėl jį keičia pats režisierius. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodęs spektaklis, jei aktorius nesirgtų ir būtų vaidinęs lietuvių kalba.

Pati spektaklio pradžia labai primena Jaunimo teatre matytą spektaklį „Baimės“: aktoriai paskirsto visus žiūrovus į penkias dalis ir juos vedžioja po penkias skirtingas stoteles (viešnamių kambarius). Ši spektaklio dalis ir buvo įdomiausia. Įdomu buvo stebėti kitų žiūrovų reakcijas, eiti ir nežinoti, kas tavęs laukia už kampo. Be to, kol visi iš vienos vietos pereidavo į kitą, spėdavau ir feisbuką pasitikrinti, ir su namiškiais pasirašinėti…

Manau, kad nekartočiau šio spektaklio, net jei gaučiau bilietus dovanų gimtadienio proga. Kam jį galiu rekomenduoti? Neįsivaizduoju. Gal turintiems daug laisvo laiko?..

***

Pjesės autorius Jean Genet

Režisierius Eric Lacascade

Premjera 2019 m. spalio 2 d.

Aš nieko neprisimenu

30 Pirmadienis Rgs 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Arthur Miller pjesę režisavęs Kirilas Glušajevas buvo numatęs, kad spektaklyje apie pagyvenusių žmonių santykius vaidins aktoriai Gediminas Girdvainis ir Eglė Gabrėnaitė. Labai laukiau šios premjeros, kartas nuo karto refrešindavau Mažojo teatro puslapį, ieškodama, ar jau? Tai kada spektaklis? Tačiau 2018-2019 metų teatrų sezonas pasibaigė ir premjeros nesulaukiau. Tik 2019 metams įpusėjus vėl pamačiau informaciją apie būsimą spektaklį – šįkart afišoje šalia Gedimino Girdvainio pamačiau Gintarę Latvėnaitę. Interviu apie būsimą spektaklį režisierius sakė, kad visko būna kūrybinio proceso eigoje, o tai, kad pagyvenusią moterį vaidins nepagyvenusi aktorė, nieko nereiškia. Esą panašūs santykiai ir dialogai gali klostytis tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Spektaklį mačiau pačią pirmąją jo rodymo dieną. Premjerinė diena turi minusų, įsitikinu jau kelintą kartą. Ne dėl to, kad aktoriai dar būna nesusigroję, o todėl, kad į premjerą ateina daug kūrėjų draugų ar spektaklio rėmėjų, kurie nėra dažni teatrų lankytojai. Būtent šalia vieno tokio ir lėmė likimas man atsisėsti. Nors spektaklis yra vienos dalies ir trunka tikrai neilgai, mano kaimynas leido visus įmanomus garsus, kokius tik gali skleisti nuobodžiaujantis žmogus. Tai rangėsi kėdėje, tai krenkštė, tai visaip kitaip kūno kalba bandė pasakyti savo palydovei: „Kokio velnio čia mane atsivedei? Galėjom namie Kakadu su taure vyno pažiūrėti“. Prisipažinsiu, tokia kaimynystė nervino nejuokais, kartais net pamesdavau scenoje vykusį veiksmą ir tekstą.

Veiksmas vyksta sunkiai vaikščiojančio Leo namuose (nuostabi Marijaus Jacovskio scenografija!). Jį aplanko sena pažįstama Leonora. O gal ir neaplanko. Gal jis tiesiog prisimena viena dialogų su ja. Arba įsivaizduoja jį. Spektaklyje našlė Leonora ir jos velionio vyro draugas Leo kalbasi apie praeitį ir dabartį. „Aš nieko neatsimenu“ – tai trumpas vieno vakaro susitikimas. Regis, nieko reikšminga neįvyksta, tačiau buities detalės ir kasdieniški pokalbiai slepia praėjusio gyvenimo ilgesį, pasimetimą ir pastangas susikurti viltį. Šis spektaklis – tai subtili, dramatiška ir sykiu komiška žmonių santykių ir neišsipildžiusių jausmų studija.

Spektaklis patiks tiems, kurie nemėgsta teatre daug efektų, neoninių šviesų, hiphopo muzikos ir keiksmažodžių. Klasikinis, kamerinis pastatymas ir švelniai graudūs dialogai privers susimąstyti visus, kam artimos žmogaus santykių ir brandos temos. Viename interviu paklaustas, kam skirtas naujasis spektaklis, režisierius sakė, kad jis, ko gero, labiau patiks ir įtiks vyresniesiems. Greičiausiai jis teisus.

***

Režisierius – Kirilas Glušajevas

Pjesės autorius – Arthur Miller

Premjera – 2019 m. rugsėjo 20 d.

 

Sapnavau, sapnavau

29 Sekmadienis Rgs 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Audiospektaklis „Sapnavau, sapnavau“ yra dviejų jaunų, produktyvių ir talentingų kūrėjų – režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas. „Jaunimo teatre“ spektaklis pristatytas 2019 metų pavasarį. Prieš apsilankydama jame, buvau skaičiusi kelis interviu ir atsiliepimus apie spektaklį – pastaruosius rašiusieji nebuvo sužavėti. O mano viena bendradarbė, spektaklį pamačiusi anksčiau už mane, ironiškai konstatavo: „O, dabar jau spektaklius stato be aktorių…“ Tikra tiesa – toks ir yra šis spektaklis – be aktorių. Ir tai nebuvo mano pirmasis matytas spektaklis be aktorių – esu rašiusi apie audiospektaklį „Justiniškės. Vieno buto istorija“. Ten įdomumas buvo tas, kad reikėjo važiuoti į Justiniškes ir spektaklis vyko keistame kažkieno bute. Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ rodomas Jaunimo teatro salėje 99. Gal todėl kurį laiką niekaip neprisiruošiau jo pamatyti, kol nepasitaikė viena palanki proga – festivalis „Sirenos“. Šiemet jų programoje ir pamačiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, o suintrigavo jo rodymo vieta – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Visai neseniai ištuštėjęs (kaliniai perkelti į kitas įkalinimo vietas) exkalėjimas dabar virtęs geidžiamiausia ekskursijų sostinėje vieta. Ir aš neseniai buvau vienoje tokioje ekskursijoje – įspūdžių ir vaizdų joje išties buvo apstu. Bet grįžkim prie spektaklio.

20190920_122337

Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ festivalio „Sirenos“ metu rodytas Lukiškėse.

Atėję į spektaklį žmonės gauna žibintuvėlius, kuriuos gali panaudoti, jei iškils būtinybė. Visas valandos trukmės spektaklis vyksta tamsoje. Žiūrovai sėdi kėdėse ir klausosi iš kolonėlių sklindančius iki gyvos galvos nuteistųjų pasakojimus, kurie apima ir laiką iki nusikaltimo, ir laiką, praleistą kalėjime, apima ir jų sapnus, ir svajones, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą. Spektaklio pačioje pabaigoje girdime jau kitus balsus – tai nužudytųjų artimųjų pasakojimai. Kaip jie jautėsi netekę mamos ar sužadėtinio, ar norėtų susitikti su artimųjų žudikais, ar jaučia jiems pyktį.

Tai, kad spektaklis man paliko normalų, o ne superduperwow įspūdį, esu pati kalta. Pirma, neseniai buvau apsilankiusi ekskursijoje Lukiškėse, tad visa aplinka man jau buvo žinoma ir nesukėlė kažkokių ypatingų emocijų. Be to, man nebe 18 metų, tad aš kuo puikiausiai prisimenu tokias populiarias kadaise TV laidas ir TV dokumentinius serialus, kuriuose buvo pasakojama apie laukinius 90-uosius, apie Lietuvos mafiją ir jų nusikaltimus. Panašių nuteistųjų interviu, kokie yra spektaklyje „Sapnavau, sapnavau“, esu girdėjusi ir skaičiusi daug. Tad didelio įspūdžio iš spektaklio neišsinešiau. Taip, vietomis buvo graudoka ir gaila visų kalbančiųjų – ir nuteistųjų iki gyvos galvos, ir jų aukų artimųjų. Tik tiek…

Patiko sumanymas prieš spektaklį visiems išdalinti spausdintinę informaciją apie kalėjimų ir nuteistųjų padėtį Lietuvoje – manau, tai puikus švietėjiškas darbas, už kurį Kalėjimų departamentas galėtų išrašyti spektaklio kūrėjams padėką. Dar smagi detalė buvo ant žiūrovų kėdžių sudėti atvirukai. Kas norėjo, galėjo parašyti linkėjimą ar trumpą laišką spektaklio herojams – žadėta juos perduoti adresatams.

2019 metais įsigaliojo įstatymas, pagal kurį nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikiama galimybė išeiti į laisvę anksčiau laiko įvykdžius tam tikras sąlygas. Kai buvo imami interviu iš kalinių, tokia galimybė dar nebuvo numatyta. Tad šiandien kuriamas, ko gero, šis spektaklis būtų jau kitoks.

P.S. Į spektaklį įleidžiami žiūrovai nuo 14 metų.

***

Režisierius: Kamilė Gudmonaitė
Dramaturgas: Teklė Kavtaradze
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Premjera: 2019 m. gegužės 17 d.

G. Lessing. NATANAS IŠMINTINGASIS

10 Pirmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Natanas išmintingasis“ yra paskutinis mano matytas spektaklis šį sezoną prieš didžiąsias vasaros atostogas, kuomet visi teatrai užveria duris ir vėl jas atvers tik rudenį.  Ir šis spektaklis man – kaip vyšnia ant torto! Nemeluoju ir neperdedu, tai – geriausias šį teatro sezoną mano matytas spektaklis. Taip, tai yra teatras, kokį jį labiausiai myliu. Gintaras Varnas – neapsakomai talentingas režisierius, kurį, beje, įsimylėjau kadaise žiūrėdama jo „Hedą Gabler“. Apgailestauju, kad režisieriaus darbus vis rečiau galima pamatyti Vilniuje. Na, taip, Kaunas – tai ne Sidnėjus, bet kaip rodo asmeninė patirtis, išsiruošti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti spektaklių nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti teoriškai. Laimė, kad šįkart išsiruošiau.

G. Lessing pjesė nukelia mus į XII amžiaus Jeruzalę. Veiksmo centre – žydas Natanas (aktorius Vytautas Anužis už šį vaidmenį 2017 metais gavo Auksinį scenos kryžių), krikščionis tamplierius (Arnas Ašmonas) ir musulmonas Sultonas Saladinas (Dainius Svobonas). Likimas pina, perpina šių trijų žmonių likimus. Trys didžiosios religijos ir trijų šeimų asmeninės gyvenimo dramos. Ir daugiau kaip trys valandos veiksmo, per kurias, rodos, nė nekvėpavau. Kad ir kaip banaliai skambėtų, laikas prabėgo akimirksniu. Ir tai nėra tik kažkoks sparnuotas posakis. Tai tas variantas, kai ateini, atsisėdi ir nesupranti, kodėl jau reikia keltis ir išeiti. Norėjau dar ir dar. ..

Jeigu būčiau turėjusi užrašinę, spektaklio metu būčiau galėjusi ją primarginti daugybe išmintingų minčių. Nieko keisto, juk spektaklis ir vadinasi „Natanas išmintingasis“. Būtent į seno žydo lūpas buvo sudėta daug gyvenimiškos išminties. Štai, kad ir ši, kuri įrašyta spektaklio anonse: „Visų pirma žmogus, o tik paskui – krikščionis, musulmonas arba žydas“. Būtent apie tai ir yra šis spektaklis. Spektaklyje nuskamba klausimas, kuri gi iš religijų yra „toji tikroji ir vienintelė“. Natano atsakymas buvo superinis!

Atvirai pasakius, iš spektaklio aprašymo internete (pristatomas kaip „spektaklis-utopija“, o dar tie Kryžiaus žygiai ir senieji laikai) buvau susidariusi nuomonę, kad jis bus labai filosofiškas ir sudėtingas. Na, toks, kur ateini, pažiūri ir išeini nieko nesupratęs. Nieko panašaus! Šis spektaklis toks daugiasluoksnis, kad jame kažką sau ras kiekvienas atėjęs žiūrovas – ir įsimylėjęs paauglys, ir religijotyrininkas, ir cinamoninių bandelių kepyklos konditerė, ir fizikos mokytoja, ir nepraktikuojantis katalikas. Visi.

Didžiulių aplodismentų nusipelno ne tik šį vakarą vaidinę aktoriai, bet ir scenografas Gintaras Makarevičius (milžiniškos knygos simbolis scenoje kažkas tooookio!!!), kompozitorius Vidmantas Bartulis, kostiumų dalinininkas Juozas Statkevičius, videomenininkas Rimas Sakalauskas ir lėlių dailinininkė Julija Skuratova.

Atskirų liaupsių vertas pats Nacionalinis Kauno dramos teatras. Tuo metu, kai lauke termometrai rodė +30, salėje buvo maloniai vėsu. Minkštutėlės ir patogios kėdės išdėliotos taip, kad matomumas puikus iš bet kurios salės vietos. Ir titrai! Viršuje švieslentėje buvo titrai kurtiesiems. Nieko panašaus nesu mačiusi Vilniuje. Žodžiu, išėjau tokia apžavėta, kad jei kartais kažkada tektų emigruoti iš Vilniaus, rinkčiausi Kauną. Vien dėl teatro ir tokių spektaklių, kaip „Natanas išmintingasis“.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017 m. gruodžio 8 d.

Daugiau info: www.dramosteatras.lt

 

D. Wasserman. Skrydis virš gegutės lizdo

06 Ketvirtadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar (2019. 06.05) buvo karščiausia diena Lietuvoje per paskutiniuosius 100 metų. Kaišiadoryse užfiksuotas rekordas – 33 laipsniai karščio. Kaip tai susiję su teatru? Ogi tai, kad šiandien jaučiuosi šiek tiek priglušinta.  Ir štai kodėl. Bilietą į režisieriaus Valerij Griško spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“ pirkau dar žiemą, kai iki spektaklio buvo likęs geras pusmetis. Pirkau todėl, kad ties šiuo Jaunimo teatro spektakliu buvo prierašas mažomis raidėmis „Rodomas paskutinį kartą“. Kadangi Jaunimo teatro Didžioji salė remontuojama, spektaklis paskutinę pavasario dieną buvo numatytas rodyti Rusų dramos teatre. Ir taip, buvau spektaklyje, plojau taip garsiai, kaip tik galima ploti paskutinį kartą savo herojus suvaidinusiems aktoriams, stebėjausi, kad šiais laikais niekas nedovanoja gėlių ir kad tas atsisveikinimas su spektakliu, kuris rodomas nuo 2011 metų, buvo mėgstamas žiūrovų, išėjo toks, sakykim, kuklus. O šiandien mano feisbuko sienoj įkrenta Jaunimo teatro pranešimas, kad jau paskelbti naujojo sezono rudens spektakliai ir galima į juos įsigyti bilietus. Spusteliu, dairausi po repertuarą ir ką aš matau? Ogi spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“! Niekur jis nedingęs, bus rodomas toliau. Tai ir sakau, kad jaučiuosi šiek tiek keistokai. Kur dingo tas „Rodomas paskutinį kartą“? O gal jo nebuvo? Sapnavau? Ne, buvo tikrai! Tai kas privertė persigalvoti teatrą? Žodžiu, sumišusi ne juokais jaučiuosi. Gal tai nuo vasaros pradžiai nebūdingo karščio visgi…

Dabar apie nepaskutinį kartą rodytą spektaklį. Pamatyti jį verta dėl daugybės priežasčių. Šį visame pasaulyje žinomą romaną 1963 metais parašė rašytojas Ken Kesey. Kūrinį dar labiau išgarsino Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975).

Teatro scenai pritaikė Holivudo filmų ir TV scenaristas Dale Wasserman. Jaunimo teatre režisavo režisierius iš Rusijos Valerij Griško.

Siužetą, turbūt, girdėję yra net tie, kurie nei romano, nei legendinio filmo akyse nematė. Į psichiatrinę ligoninę atvyksta naujokas Makmerfis – lošėjas, mergišius, mušeika ir šiaip į rėmus neįspraustas žmogus (aktorius Andrius Bialobžeskis). Jis mano, kad ligoninėje tarp durnių jam bus saugiau ir ramiau pabūti kurį laiką nei kalėjime. Tačiau ligoninės tvarka pasirodė esanti griežtesnė negu kalėjime, o pacientai – protingesni už pasaulio išmintinguosius, tik užguiti žiauriosios seselės Retčed. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Kuo viskas baigėsi, greičiausiai žinote. Jei ne, vis tiek nesakysiu. Gyvenkit ramiai ir toliau nežinodami.

Jau kelintą kartą šį sezoną likau apžavėta Jaunimo teatro aktorių darbu (šiemet visą būrį jų mačiau spektakliuose „Autonomija“, „Vienos miško pasakos“). Taip taikliai, neperspaudžiant ir nesimėgaujant savimi suvaidinti personažai paliko didžiulį įspūdį. Retas atvejis šiais laikais (ypač kai spektaklio veiksmo vieta – psichiatrinė ligoninė, pavojus „padauginti“ humoro ar ironijos visada didelis). Todėl atsidėkodama noriu išvardinti visus spektaklio aktorius, tai – Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Aušra Pukelytė, Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė,  Vytautas Petkevičius, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Kristina Ovčinikaitė. Bravo!

Šis spektaklis patiks tiems, kuriems pabodo teatrų scenose matyti eksperimentinio teatro performansus. Spektaklis nepatiks tiems, kurie į teatrą eina tikėdamiesi „gero tūso“ su technomuzika ir neoninėm šviesom.

Su viena pertrauka spektaklis trunka 3 valandas. Pamatymo jis vertas, todėl jei rasit progą – ateikit. Artimiausias jo rodymas – rudenį jau atnaujintoje Jaunimo teatro Didžiojoje salėje. Prierašo „Rodomas paskutinį kartą“ šįkart nesimato. Ir ačiūdie…

***

Režisierius Valerij Griško

Premjera 2011 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

A. Špilevoj. 12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ

02 Sekmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Aleksandr Špilevoj savo pjesėms ir spektakliams sugalvoja labai taiklius pavadinimus. Esu mačiusi jo „Neišmoktas pamokas“ (pelnė autoriui „Auksinį scenos kryžių“ nominacijoje „Debiutas/Jaunasis menininkas“) ir „Bagadelnia“ (pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už dramaturgiją). Kai pamačiau informaciją apie Mažajame teatre jo kuriamą naują spektaklį „12 gramų į Šiaurę“, žinojau, kad būtinai jame apsilankysiu. Kažkokie medumi patepti tie pavadinimai, taip ir norisi pačiupinėti, kas už jų slepiasi. Neslėpsiu, patiko ir pirmieji jo darbai, tad buvo smalsu, ką sukurs šįkart. (Mano įspūdžiai iš kitų A. Špilevoj spektaklių: „Neišmoktos pamokos“ – ČIA. „Bagadelnia“ – ČIA.)

Kadangi šio spektaklio premjera buvo numatyta 2019 05 30-31 dienomis, spektaklis sulaukė tikrai labai daug dėmesio dar net nesukurtas. Didžiosios Vilniaus scenos (Jaunimo teatro, Nacionalinio Dramos teatro) remontuojamos, sezoną jau baigė „Keistuoliai“, tad būsima premjera sulaukė labai daug dėmesio – interviu spaudoje, radijuje, socialiniuose tinkluose… Likus savaitei iki premjeros tos informacijos man jau buvo tiek daug, kad abejojau, ar išvis verta eiti – atrodo, jau viskas buvo pasakyta ir išfotografuota. Be to, labai nervino dramaturgo ir režisieriaus pabrėžiamas akcentas, kad jis yra jaunas, geriausiai supranta jauną auditoriją, būtent jai kuria ir jam įdomiausi yra žmonės, kurie nesilanko teatre. Tad jo tikslas – prisikviesti į spektaklį jaunus žmones, kuriems teatras atrodo neišvengiama atgyvena. Tokia kaip laidinis telefonas.

61699264_2335479700052988_4500215970530328576_n

Tiesą sakant, nesuprantu, kam autorius užsikrovė tokią misiją – sukviesti „neinančius į teatrą“ į teatrą. Gal pigiau ir paveikiau būtų pas juos nueiti – į naktinius klubus, populiarius peronus, tapusius maitinimo (gėrimo) įstaigomis, pagaliau – mokyklas?..

Nes pasirinkta spektaklio vieta – Mažasis teatras – negarsėja jauna žiūrovų auditorija. Atvirkščiai, dėl vykdomos bilietų politikos, šiame teatre senjorams suteikiama 30 proc. nuolaida vienam bilietui, todėl labai daug žiūrovų salėje tenka matyti žilagalvių teatro mylėtojų.

Spektaklio anonsuose buvo nurodoma, kad jis yra skirtas N-16 publikai, jame „naudojama nenormatyvinė leksika, garsi muzika ir blyksinčios šviesos“. Visas 2,5 valandos (tiek maždaug truko vaidinimas) grojo elektroninės muzikos grupė „Black Water“.  „12 gramų į Šiaurę“ vaidina keturi aktoriai, tądien, kai žiūrėjau aš, scenoje buvo Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė. Mano subjektyvia nuomone, aktoriai vaidino 200 procentų. Tai yra padarė dvigubai daugiau, negu išvis buvo įmanoma padaryti. Ypač Paulius Markevičius. Gal nuskambės ir keistokai, bet atrodė vaidinantis kaip iš tiesų pavartojęs. (Čia komplimentas, nes spektaklio veikėjai – keturi nuo alkoholio ir narkotikų nuolat apkvaitę jauni žmonės).

Siužeto nepasakosiu, nes jo vientiso kaip ir nėra. Spektaklyje yra daug scenų, kurios kartojasi ir siužetas kas kartą pakrypsta vis kita linkme. Tarp kitko, toks pjesės išdėstymas man kažkuo priminė matytą O. Koršunovo spektaklį „Šokis Delhi“. O pats gyvos muzikos, mikrofonų naudojimas pasirodė atkartotas iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“.

Antroje spektaklio dalyje žmonių buvo mažiau nei pirmoje. Kažkur emigravo man iš kairės sėdėję du garsūs vyresnės kartos žurnalistai, taip pat prieš mane sėdėjusi pagyvenusi moteris. Tuščių properšų atsirado ir kitose salės vietose. Per pertrauką sutikau bičiulę su septyniolikmete dukra, kuri taip pat derėjosi su mama, kad nori eiti namo, nes „nieko čia nesupranta ir nepatinka“. Įkalbėjom, liko.

12

Linkiu spektakliui gyvuoti kuo ilgiau ir tegul išsipildo režisieriaus svajonė sulaukti daug žiūrovų, kurie ateis į teatrą pirmą kartą. Aišku, būtų gerai, kad tas pirmas nebūtų paskutinis. Nes, na, neatmetu ir tokios galimybės.

***

„12 gramų į Šiaurę“

režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2019 05 30

Daugiau informacijos – www.vmt.lt

 

MANNO LAIMĖ

10 Trečiadienis Bal 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pirmas kartas, kai vos nepavėlavau į spektaklį. Patekau į kamštį ir jau buvau susitaikiusi su tuo, kad rasiu Vilniaus Mažojo teatro duris užrakintas, tačiau man pasisekė! Matyt, į tą patį kamštį buvo patekę ir daugiau žiūrovų, nes kai atsisėdau salėje, po manęs dar atėjo ne vienas vėluojantysis.

Spektaklį pagal ankstyvąsias Thomo Manno noveles pastatė režisierė Gulnaz Balpeisova. Skaičiau interviu, kad ji buvo režisieriaus Rimo Tumino mokinė.  Trumpai tariant, tai vienos dalies (1 val. 40 minučių trukmės) spektaklis apie meilę, nusivylimą, mirtį ir kitas panašias žmogų visą gyvenimą lydinčias neišvengiamybes. Ramaus braižo, netgi lėtokas spektaklis pirmiausia įsimena dėl scenoje gyvai grojančios violončelininkės Žanos Miniotaitės (man šis sprendimas labai patiko) ir spektaklyje puikius vaidmenis sukūrusių Daumanto Ciunio (mirtinai sergantis ir baronaitę įsimylėjęs dailininkas Paolas) bei Tomo Rinkūno (Paolo draugas, vardas nežinomas). Įdomu, kad premjeros aprašymuose baronaitę Adą vaidinanti visur minima aktorė Elžbieta Latėnaitė, tačiau vakar spektaklyje vaidino ne ji. Matyt, įvyko šio vaidmens aktorių rotacija ir dabar baronaitę vaidina dar aktorystę studijuojanti Roberta Sirgedaitė.

Jau kelintą kartą grįžusi iš šio teatro rašau apie tai, kad kažkas su akustika ne taip. Kartais scenoje kalbama taip tyliai, jog reikia įtempti visus organus, norint suprasti tekstą. Vakar, nors ir sėdėjau antroje eilėje, buvo sakinių, kurių neišgirdau, nes jie tiesiog per tyliai sakomi. Užjaučiu sėdėjusius 10 -oje eilėje, jiems tokių sakinių turėjo būti daugiau.

Nors spektaklį mačiau vakar vakare ir nuo jo nepraėjo nei 12 valandų, sėdžiu štai dabar  ir sunku kažką daugiau pasakyti. Įspūdis toks kažkoks išplaukęs ir nublankęs, o priežastis, mano manymu, – pati spektaklio medžiaga.  Tos novelės gal tokios neįdomios, kad įdomaus veiksmo/vyksmo scenoje nesukursi. Kita vertus… Yra režisierių, kurie pastato puikų spektaklį pagal telefonų knygą, taip kad, gal ne pati medžiaga ir kalta. Nežinau.

***

Režisierė – Gulnaz Balpeisova

Vienos dalies spektaklis pagal Thomo Manno noveles

Premjera – 2018 m. gegužės 3 d.

Daugiau info – www.vmt.lt

 

M. Ivaškevičius MISTRAS

31 Sekmadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Keistas jausmas, kai prieš spektaklį nusprendi paguglinti informacijos apie jį ir paieškos sistema išmeta tau 2010 metų straipsnius. Tokia kelionė laiku savotiška. Mat būtent 2010 metais įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Nuo to laiko, kaip supratau iš premjeros aprašymo, pasikeitė vos keli aktoriai, visi kiti ir toliau (dešimtus!) metus vaidina jame: Adamą Mickevičių – Jokūbas Bareikis, Mistrą – Ramūnas Cicėnas, Adamo žmoną Celiną – Gintarė Latvėnaitė, Adamo guodėją ir vaikų guvernantę Ksaverą – Valda Bičkutė ir t.t.

a8183f07d2e8332f6652f5e1cf844aa6

Nežinau, kaip per šiuos metus keitėsi pats spektaklis, jo atmosfera ir struktūra, bet viena žinau, kad pasikeitė žiūrovai! Jie, ypač jaunoji žiūrovų karta, nesibodi atsistoti ir išeiti pro duris aktoriams palei nosį vidury pirmo veiksmo (taip ir buvo), o po pertraukos salėje atsiranda keliolika, o gal net keliasdešimt laisvų kėdžių. Anksčiau, man rodos, taip pasitaikydavo rečiau. Kažkaip išeiti būdavo lyg nepagarba aktoriams, lyg gaila sumokėtų pinigų, lyg smalsu sužinoti, o kaip gi baigsis spektaklis. Žodžiu, spektaklį pradėjau žiūrėti pilnoje salėje ir eilėje žmonių, o po pertraukos iš dešinės pusės bolavo 4 tuščios kėdės, priešais mane – dvi, dar ir dar priešais – trys. Spektaklio trukmė su pertrauka – trys valandos. Prasidėjęs 18.30, jis mus paleido 21.30.

Spektaklyje pasakojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo atkarpa, kuomet jis, jau nebejaunas, su ne visai šviesaus proto žmona ir vaikais gyvena emigracijoje – Paryžiuje. Čia geria arbatą su Šopenu, Balzaku, Sand ir dažniausiai svarsto kūrybos bei savo identiteto problemas. Pasakojimo centre – mistras, iš Lietuvos kilęs dvarininkas, kuris apsiskelbia naujuoju viešpačiu ir vienaip ar kitaip sujaukia visų pjesės herojų gyvenimus.

Labai smagu buvo scenoje matyti mėgstamus Mažojo teatro aktorius – jie iš tiesų puikūs profesionalai, scenoje atiduodantys viską, ką turi ir ką gali. Patiko J. Statkevičiaus kurti kostiumai, kompozitoriaus F. Latėno muzika, A. Jacovskio scenografija. Na, o bendras įspūdis – kažkoks joks. Viso spektaklio metu man buvo nei šilta, nei šalta, nei saldu, nei rūgštu. Niekaip.

Šį kūrinį M. Ivaškevičius parašė jau po savo „Madagaskaro“ sėkmės, kurį taip pat pastatė R. Tuminas ir kuris iki šiol sėkmingai teberodomas Vilniaus Mažajame teatre. Na, o šiemet M. Ivaškevičius sukėlė tikrą furorą su jam paskirta Nacionaline premija, kuomet buvo apkaltintas partizanų vado J. Žemaičio apjuodinimu savo kadais parašytame romane „Žali“ . Visus šiuos tris kūrinius vienija tai, kad juose veikia realūs žmonės (Adomas Mickevičius, Salomėja Neris ar Jonas Žemaitis), kuriuos autorius įpina į išgalvotų įvykių ir emocijų sūkurį. Be abejo, skaičiau visas tris knygas ir nė viena manęs nesužavėjo. Tikrai tai ne mano literatūra. Todėl ir spektaklis nėra „labai mano“. Rekomenduočiau jį pamatyti nebent jaunam žmogui, kuriam „Mistras“ ar „Madagaskaras“ įtrauktas į mokyklinę programą ir kuris labai tingi skaityti jų popierinį variantą.

Spektaklį Vilniaus Mažajame teatre mačiau kovo 28 dieną, iš karto po Teatro dienos iškilmių, kurios išvakarėse vyko šiame teatre. Kadangi instagrame seku daug aktorių, insta story mačiau, kad vakarėlis buvo smagus – su muzika, šokiais ir taurėmis rankose. Dar pagalvojau, ar neatšauks man „Mistro“ po tokių linksmybių. Bet ne – spektaklis įvyko ir aš jį pagaliau pamačiau.

P.S. Tiesa, po šio spektaklio kilo mintis, kad reiktų telefonų policijos teatre. Nors prieš spektaklį visų buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus, jie rodant „Mistrą“ skambėjo kokius tris kartus. Dar kelis kartus pypsėjo, kai kažkam ateidavo SMS’as. Kadangi šiame teatre visiems senjorams taikoma 30 proc. nuolaida perkant 1 bilietą, turiu mažą įtarimą, kad telefonai skambėjo būtent jų rankinukuose. Atsiprašau, jei klystu.

***

Režisierius: Rimas Tuminas

Premjera: 2010 m. kovo 5 d.

Daugiau apie spektaklį: www.vmt.lt

 

 

John Logan. RAUDONA

21 Ketvirtadienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierius Valentinas Masalskis. Pagrindinis vaidmuo – Valentinas Masalskis. Šių dviejų sakinių užteko, kad net neskaičiusi jokio anonso ir jokios recenzijos nusipirkčiau bilietą į šį Jaunimo teatro spektaklį, laikinai rodomą „Menų spaustuvėje“. Ir tokių kaip aš buvo pilna Juodoji salė. Tuščių vietų nerasta. Mačiau net stovinčiųjų („Menų spaustuvėje“ tai tikrai nėra pernelyg dažnas reiškinys).

Belaukiant spektaklio pradžios, ne savo noru tapau pasyvia vieno pokalbio dalyve (damos sėdėjo tiesiai man už nugaros, tad nori nenori girdėjau viską). Jauna mergina ir vidutinio amžiaus moteris ginčijosi apie skalbimą rankomis. Vyresnioji aiškino, kad kojines ir apatinius ji skalbia rankomis, taip daug greičiau ir patogiau („Tai kada aš jų pririnksiu pilną mašiną? Prasisikalbiu rankomis, man taip geriau“), o jaunoji su nuostabos (nors labiau gal paniekos) gaidele pareiškė, kad ji taip niekada nedarė ir nedarys („Na, jau ne… To dar betrūko, nesąmonė!“). Vyresnioji dar išbandė kelis argumentus („Man patinka skalbti rankomis“, „Pigiau“), bet jaunoji nesileido į jokias diskusijas („Ne. Niekada“). Pasidarė labai smalsu atsisukti ir pamatyti jų veidus, kad būtų galima paspėlioti – duktė su mama/ močiute/teta taip bendrauja, bet susilaikiau. Trečias skambutis ir dar vienas keistokas nutikimas nukreipė mano dėmesį: likus kelioms sekundėms iki spektaklio pradžios į salę įbėgo vienas gerai žinomas dvasininkas, klestelėjo pirmoje eilėje, išskleidė skėtį, nukratė jį nuo lietaus ir pasidėjo priešais save ant scenos… Laimė, spektaklyje vaidinantys du aktoriai po sceną nelakstė, tad už skėčio neužkliuvo ir liko gyvi bei sveiki.

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ pasakoja apie 20 amžiaus antrosios pusės dailininką Marką Rothko. Gavęs didelį užsakymą nutapyti paveikslų naujai pastatyto pastato erdvei, jis pasisamdo jauną pagalbininką dailininką Keną (aktorius Mantas Zemleckas). Senstantis menininkas iš karto pasako Kenui, kad nežada būti jam nei tėvu, nei mokytoju, nei draugu. Jam tereikia padėjėjo, kuris maišytų dažus, teptų gruntą ant drobės ir pirktų pietus gretimoje kavinėje. Visgi tarp dviejų menininkų užsimezga keistokas ryšys. Jie ne tik atveria vienas kitam iš praeities turimas žaizdas – Rothko prisipažįsta esąs visai ne Rothko, o žydas nuo Daugpilio; Kenas negali pamiršti vaikystėje patirtos traumos, kai surado savo nužudytus tėvus, bet ir labai daug diskutuoja apie šiuolaikinį meną. Ar menas turi patikti žmonėms? Ar populiarumas ir sėkmė dailininkui atneša laimę? O gal atvirkščiai, tik kenčiantis menininkas gali sukurti kažką vertingo?

Egocentriškas ir kaprizingas Rothko jaučia, kad jo laikas jau praeina. Spektaklyje akivaizdus dviejų menininkų kartų susidūrimas: išeinančios ir ateinančios. Scenoje tvyro laikinumo jausmas. Laikinas ne tik žmogus šioj žemėj, laikinas ir jo kuriamas menas. (Beje, nors spektaklyje apie tai nekalbama, daug vėliau, 1970 metais depresija susirgęs Rothko iš tiesų nusižudė).

Spektaklio trukmė yra 1 valanda 20 minučių be pertraukos, bet man atrodė, kad jis truko akimirką. Tiesiog žaibiškai pralėkė laikas. Taip sutapo, kad tądien, kai buvau spektaklyje, buvo paskelbti Auksinių scenos kryžių nominantai. Spektaklis „Raudona“ minimas keliose kategorijose – nominuoti abu jame vaidinantys aktoriai. Kovo 27 dieną, kai bus teikiami apdovanojimai, laikysiu už abu kumščius. Manau, kad to jie to nusipelnė.

Grįžusi iš spektaklio apžiūrėjau visus internete rastus Marko Rothko darbus. Ir tik po to supratau, kodėl spektaklis prasidėjo ir pasibaigė tuo pačiu dvieiliu dialogu:

– Pažiūrėk, gerai įsižiūrėk. Ką tu matai?

– (pauzė). R A U D O N A.

***

Režisierius: Valentinas Masalskis

Premjera: 2018 m. lapkričio 22 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

 

 

VIENOS MIŠKO PASAKOS

05 Antradienis Kov 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

beletazas

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

53777528_803114576712834_3330328597779972096_n

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, –  tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras

 

 

 

Árpád Schilling. AUTONOMIJA

27 Trečiadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau numyniau takus į Lietuvos rusų dramos teatrą, nes ten paskutiniuoju metu rodomi Nacionalinio dramos teatro ir Valstybinio jaunimo teatro spektakliai, kol abiejų teatrų pagrindinės salės remontuojamos. Vakar čia žiūrėjau 2018 metais Jaunimo teatre pastatytą vengrų režisieriaus Árpád Schilling spektaklį „Autonomija“. Įdomus faktas, kad spektaklis gimė bendradarbiaujant su aktoriais, jie „Autonomijoje“ ir vaidina savo vardais – Valentinas, Dainius, Andrius, Janina, Viktorija, Neringa ir kt. Tekstus pagal aktorių improvizacijas kūrė ir redagavo pats režisierius bei jo kolegė Ildikó Gáspár.

Tai jau antrasis režisieriaus darbas Lietuvoje. Pirmasis – 2015 metais pastatytas spektaklis „Didis blogis“. Šis, naujasis, pastatymas man asmeniškai patiko labiau, nes (nevyniosiu žodžių į vatą) yra ne toks „paplaukęs“, kaip pirmasis. Pirmas spektaklio „Autonomija“ veiksmas rutuliojasi gana tolygiai ir įprastai: jaunasis šeimos anūkas, Simonas, suplanuoja Mačiūno stiliumi sukurti filmą apie savo šeimą. Pirmiausia jis ateina pas savo senelį (Valentinas Masalskis), kuris yra itin sėkmingas verslininkas, tačiau spintoje saugo ne vieną skeletą (šaudė jo tėvas žydus ar nešaudė? Ištremtas į Sibirą pokariu kentėjo su visais ar ten tapo išdaviku, už tai sulaukusiu malonės?) Senelis Valentinas turi tris sūnus, vieną marčią, du anūkus, vieną eksžmoną ir apsukrų verslo partnerį su jo žmona. Pamažu aiškėja, kad visi šeimos nariai kažką slepia, apsimetinėja vieni prieš kitus, neišsisako ir kaupia savyje nuoskaudas, kurios, savaime suprantama, kažkada turi sprogti. O sprogsta jos antroje spektaklio dalyje, kuomet veiksmas darosi chaotiškesnis, ima rastis lavonų (vienas lavonas, du lavonai, trys lavonai…)

id_64027

Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Šie klausimai yra tarsi spektaklio šaknys, iš kurių ir išauga 2 val. 50 minučių veiksmo scenoje. Žvelgiant į personažus, labiausiai laisva ir autonomiška man pasirodė niekada nesuaugsianti Viktorija (Viktorija Kuodytė). Ji gali scenoje išardyti pianiną, į valias keiktis ir turėti nematomą draugą. Ji yra nenuspėjama, jai nerūpi namiškių intrigos, ji yra… laisva. Tačiau argi iš tiesų laisvas esi tik tada, kai esi protiškai neįgalus?

Vienas malonumas buvo matyti scenoje tiek daug puikių skirtingų kartų aktorių. Spektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė, Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Rugilė Latvėnaitė. Temų, kurios vienaip ar kitaip nuskamba spektaklyje, irgi apstu: holokaustas, Afganistano karas, Fluxus judėjimas, kartų nesusikalbėjimas, trėmimas į Sibirą, skyrybos, santuoka, tėvų ir vaikų ryšys, juodoji magija ir raganavimas bei kt.

Įspūdinga ir simbolinė pasirodė paskutinė spektaklio scena, kuomet visi šeimos nariai susiburia prie seno ir išderinto pianino.  Tam, kad jis suskambėtų, reikia visų jų pastangų.

Dar apie plojimus: pastaruoju metu stebiu tokią tendenciją, kad vos tik spektaklio uždanga nusileidžia, žmonės puola stotis ir ploti. Man toks jausmas, kad ploja ne iš pagarbos ar didelio patikimo, o tiesiog priima tokią (stovimąją) poziciją, iš kurios rūbinę lengviau pasiekti. Gal pirmiems nubėgusiems paltus geresnius duoda?..

***

Režisierius: Árpád Schilling

Premjera: 2018 m. kovo 9, 10 d.

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA

 

Vieno buto istorija. Justiniškės

23 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip jums patiktų toks pasiūlymas: vieną laisvą savaitgalio dieną vietoj to, kad elgtumėtės taip, kaip visada įpratę, jūs nuvažiuotumėte prie nežinomo daugiabučio Justiniškėse, ten rastumėte raktus nuo kažkokio buto, atsirakintumėte jį, užėję nusiautumėte batus, virtuvėje pasidarytumėte arbatos, tada prisėstumėte svetainėje arba prigultumėte miegamajame? „Pasirašote“ tokiai avantiūrai? Sužadintas smalsumas? Jeigu taip, šis spektaklis sukurtas būtent jums. Jeigu ne, spauskite mygtuką „back“ ir galite toliau neskaityti.

„Vieno buto istorija. Justiniškės“, – tai audioturas autentiškame bute, kurio režisierė yra Monika Klimaitė, o idėjos autorė, dramaturgė – Dovilė Zavedskaitė. Spektaklį pristato „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programa „Atvira erdvė’18“, jis trunka apie pusantros valandos (dar keliolika minučių prireiks surasti namą ir butą, nusiteikite tam, nes tie namai Justiniškėse visi vienodi, kaip skruzdėlės skruzdėlyne). Namo ir buto numeriai iš anksto neskelbiami, juos sužinosite tik įsigiję bilietą į spektaklį.

21

Viso spektaklio metu jūs bendrausite su aktoriumi Gabrieliu Zapalskiu. Tiesa, jo nematysite. Tik girdėsite. Būtent jis lydi audio spektaklio metu po Liucijaus namus. Vienišius Liucijus gyvena savo mamos bute. Kalėdų eglutės nenupuošia visus metus, nes, o kam? Juk smagu apeiti ją ratu, dainuojant „Leliumoj“ ir galvojant apie dovanas. Tai pakelia nuotaiką. Jo šaldytuve visais metų laikais rasite žuvų taukų. Nes žuvų taukai = vitaminas D = gera nuotaika. Liucijaus tualete yra veidrodis, ant kurio jis užrašo, kaip jaučiasi. Jeigu rasite užrašą TAIP, vadinasi, jis laimingas ir patenkintas savo gyvenimu. Jei bus užrašyta NE, vadinasi, popieriai prasti. Buto šeimininkas gimė netoli kapinių, todėl suprasite, kodėl jo namai pilni plastikinių gėlių.

Spektaklyje dalyvauja 6 žiūrovai (tiek patogiai jaučiasi vienu metu ekskursijos bute metu), jie nuolat prašomi atlikti vienas ar kitas užduotis. Galima jų ir neatlikti, aišku, niekas už tai nebaus, bet užduotys dažniausiai yra tokios, kad iš tiesų smalsu jas atlikti. Man asmeniškai buvo vos trys dalykai, kurių nenorėjau padaryti (o gal neišdrįsau?)

Butas seniai nematęs remonto, tiksliau, jis NIEKADA nematęs remonto, todėl vien jau dėl to smalsu jame apsidairyti. Dauguma daiktų iš praėjusio amžiaus, todėl jauniems žmonėms tai galėtų būti proga nusikelti į jų senelių jaunystės namus.

Vaikščiodama po butą patyriau įvairių jausmų: dažnai kikenau, nes buvo linksma, kelis kartus buvo baisoka, o į pabaigą keliskart nusižiovavau. Viso spektaklio metu neapleido jausmas, kad mane erzina ir tariamas buto gyventojas Liucijus, ir aktorius, kalbantis man į ausį. Norėjosi su jais ginčytis, prieštarauti, daryti priešingai, nei liepiama. Kažkokį maištininkės geną išklibino šis spektaklis, labiau gal net ne spektaklis, o performansas – taip reiktų tiksliau jį pavadinti.

Spektaklio režisierė Monika Klimaitė vienu iš darbo tikslų įvardijo siekį suburti laikiną nedidelę žiūrovų bendruomenę, kurioje žmonės, nors ir veikdami nepriklausomai, justų vienas kito buvimą šalia, išgyventų būrio jausmą: „Šis jausmas ypač svarbus tada, kai išsiruošiame į kelionę po save. Savistabos mechanizmai pjesėje labai aktyvūs. Liucijaus kasdienybė yra tik taškas, nuo kurio atsispiriama, kad žiūrovas leistųsi į savęs patyrimą, į klausimą – ar, trumpai tariant, man patinka gyventi? Ar gal nelabai? Ir kas tada, jei nelabai?“

Mano atsakymas režisierei būtų – „Taip, man labai patinka gyventi. Ir užvakar patiko, ir šiandien. Tik dažniausiai gyvenimas yra toks, kad nelabai yra laiko sustoti ir paklausti savęs: „Ar man patinka gyventi“. Tad ačiū, kad turėjau progą šiandien apie tai susimąstyti. Justiniškėse.

***

Daugiau apie spektaklį skaitykite ČIA.

 

 

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

A. Špilevoj. BAGADELNIA

18 Pirmadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Labai apgailestauju, kad teatrai Lietuvoje per retai važiuoja vieni pas kitus į svečius, t.y., į gastroles. Pasakykit, kada paskutinį kartą Vilniuje matėte kokį nors Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį? O Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį? Ėėėėė, seniai, oi, seniai tai buvo… Tad kai tik užmačiau, kad į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje atrieda du Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektakliai, iš karto nusipirkau bilietą į vieną jų. Juolab, kad atvežamo spektaklio „Bagadelnia“ autorius ir režisierius – Aleksandr Špilevoj, kurio man labai patikusį spektaklį „Neišmoktos pamokos“ apdainavau ČIA. Minėtame spektaklyje vaidino keturi neseniai mokyklą baigę jaunuoliai, kurie prisimena mokyklos laikus, na, o „Bagadelnioje“ (čia turima omenyje senelių namai) susitinka 6 garbaus amžiaus žmonės.  Spektaklis, kuriame visi vaidinantys aktoriai vyresni kaip 60 metų, yra didžiulė retenybė, todėl vien dėl to verta ateiti į „Bagadelnią“.

Senelių namuose paskutines savo gyvenimo dienas leidžiantys spektaklio herojai  – labai skirtingos asmenybės, jų prisiminimai ir tarpusavio santykiai sudaro  spektaklio pagrindą. Pacituosiu spektaklio lankstinuke esantį anonsą: „Spektaklis-žaidimas „Bagadelnia“ – tai aštuonios skirtingos, bet tarpusavyje labai susijusios istorijos iš vienų senelių globos namų. Aktoriai pasiūlys žiūrovams patiems išsirinkti, kokias istorijas jie norės pamatyti. „Bagadelnia“ pasakoja apie žmones, nugyvenusius skirtingus gyvenimus, turėjusius skirtingas patirtis ir likimus, bet galiausiai atsidūrusius viename bendrame taške. Tai, kad vaidinamos pjesės herojai yra senelių globos namų gyventojai, visai nereiškia, kad žiūrovai spektaklio metu bus skandinami liūdesyje ir užuojautoje. Anaiptol. Spektaklio aktoriai atskleis jums smagius, beveik pasakiškus žilų herojų, senųjų romantikų, buvusių sovietinių laikų hipių nuotykius, patyrimus ir atradimus“.

bnv

Spektaklyje Jimmą Morrisoną vaidinantis A. Špilevoj yra jungiamoji grandis: jis iš pradžių pristato spektaklio idėją, kuri kilo jam lankantis senelių namuose, būtent jis spektaklio metu ir kviečia žmones balsuoti, kokią istoriją iš siūlomų dviejų jie dabar nori girdėti. (Tarp kitko, būtų įdomu į spektaklį nueiti ir antrą kartą, nes smalsu, kaip pasikeičia spektaklio bendras vaizdas, jei pasakojamos istorijos yra sukeičiamos vietomis).

Pritariu anonsui, kad spektaklis nėra liūdnas, nors jame aptariamos temos – mirties, Dievo, meilės ir kt. – labai rimtos. Jis toks graudžiai linksmas arba linksmai graudus.  Beje, spektaklio trukmė – 2 valandos be pertraukos. „Bagadelnia“ man sukėlė šiltų jausmų, nors erzino tai, kad spektaklyje sutalpintos visos įmanomos popsinės temos – ir homoseksualumas, ir pirmas žolės parūkymas, ir senelių namuose užgimstanti meilė, ir diskusija apie palaikų kremavimą vietoj laidojimo, ir insultas, po kurio vienas herojus tegali ištarti tris žodžius, du iš jų – keiksmažodžiai, ir musmirių nuoviras akims gydyti, ir pabėgimas į Šveicariją, kurioje įteisinta galimybė numirti oriai – eutanazija. Man sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai seneliai globos namuose užsiima būtent tuo, apie ką kalbama spektaklyje. Manyčiau, kad jie labiau aptaria parduotuvių akcijas, kur pigiau nusipirkti saldainių, už kokį prezidentą geriausia balsuoti artėjančiuose rinkimuose… Tas pats su muzika – ar, pvz., Nemenčinės senelių namuose gyvenantys senučiukai tikrai klausosi J. Morrisono? Ne Lemano, Noreikos ar Povilaičio? Bet gal aš klystu. Gal stovint ant slenksčio, skiriančio šį pasaulį nuo ano,  visi buitiniai dalykai tampa nebesvarbūs ir laiške Kalėdų seneliui norėsis prašyti būtent 1 gramo marihuanos?..

Vienas malonumas buvo stebėti patyrusius Šiaulių dramos teatro aktorius scenoje: Vincą vaidino Sigitas Jakubauskas, Rapolą – Juozas Bindokas,  Valerijų – Antanas Venckus, Emą – Nijolė Mirončikaitė, Agotą – Vilija Paleckaitė. Vilniečiai žiūrovai nuoširdžiai jiems dėkojo po spektaklio, negailėjo plojimų ir gėlių. Tarp kitko, Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė seniai jau buvo mačiusi tiek daug žiūrovų. Vietos nebuvo ne tik žiūrovų salėje, bet ir ant laiptelių, kurie buvo nutūpti žmonių.

Tai spektaklis apie senatvę, kuris skirtas labiau jauniems žmonėms – taip vienu sakiniu įvardinčiau savo emociją apie „Bagadelnią“. Kadangi aš save priskiriu prie viduriuko – esu nei labai jauna, nei sena, mano įspūdžiai apie spektaklį irgi tokie – „per viduriuką“.

***

Pjesės autorius ir režisierius– Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2018 m. lapkričio 10,11 d.

Daugiau informacijos apie spektaklį: www.vsdt.lt

Trio (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)

07 Ketvirtadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Prisipažinsiu, kad visiškai nežiūriu lietuviškų TV serialų. Anei jokių. Net n+ truputį metų rodyto (o gal dar teberodomo??) serialo „Moterys meluoja geriau“ nesu mačiusi nei vienos serijos. Tačiau spektaklyje „Trio“ vaidinantys aktoriai, matyt, kažkuriuose vaidina, nes belaukiant eilėje prie rūbinės po spektaklio girdėjau žmones besidalinant įspūdžiais, kur, kada ir kurį aktorių matė seriale. Spektaklyje „Trio“ pagrindinius vaidmenis atlieka Valda Bičkutė (Klara), Tomas Rinkūnas (Johanesas), Mantas Vaitiekūnas (Robertas) ir Jokūbas Bareikis (Joachimas).

trio

Dviejų dalių melodramą pagal pianistės Israelos Margalit pjesę 2013 metais Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre sukūrė vengrų režisierius Peter Galambos. Šiaip gerai pagalvojus, neblogas serialas visai išeitų, nes siužetas – išties intriguojantis: veiksmas vyksta 1853 metais, kai jaunas ir talentingas kompozitorius Johanesas Bramsas pristatomas šlovės zenitą jau pasiekusiam ir pamažu į depresiją ir vyną vis labiau panyrančiam kompozitoriui Robertui Šumanui. Jo žmona Klara – talentinga pianistė, dabar auginanti 8 vaikus ir dažniau lyginanti drabužius bei siurbianti grindis, negu prisėdanti prie pianino. Jaunasis genijus Bramsas įsimyli Klarą, tuo metu Šumanas bando nusižudyti ir patenka į psichiatrinę ligoninę, iš kurios po dvejų metų grįš jau tik karste. Patys matot – aistrų ir problemų šioje pjesėje nors vežimu vežk. O kur dar spektaklio metu skambanti nuostabioji Bramso ir Šumano muzika!

Beje, pati pjesė yra fikcinė, autorės išgalvota, nors ir remiasi tikrais faktais bei žmonėmis – iš tiesų kompozitorius R. Šumanas globojo ir protegavo jaunąjį kolegą J. Bramsą, o Klara iki tampant daugiavaike mama buvo perspektyvi pianistė. Ir meilė greičiausiai buvo šiame trio, o kaip gi be jos…

Spektaklyje nagrinėjama daug aktualių temų: santuokinės ištikimybės; menininkės, tapusios namų šeimininke dilema; nepagydoma liga sergančio žmogaus drama; meilės daug jaunesnei moteriai motyvas;  kompozitorių genialumo ir kūrybos klausimai. Pjesė labai daugiasluoksnė, tačiau tuo pačiu yra ir labai lengva. Tai, be abejo, režisieriaus ir visos kūrybinės grupės nuopelnas. Vakar žiūrint šį spektaklį labai jautėsi, kad visas aktorių kolektyvas yra be galo „susigrojęs“, jie puikiai jaučia vienas kitą, yra išties „viena teatro šeima“. Komplimentas, kurio jie nuoširdžiai nusipelnė. Mantas Vaitiekūnas pavargusį ir savimi nusivylusį genijų vaidino taip, kad atrodė, jog jis būtent toks ir yra, Valda Bičkutė įtikinamai sukūrė savo heroję, o Tomas Rinkūnas meistriškai jai asistavo. Tai, kad jie visi „susigroję“ nieko keisto – juk  spektaklis rodomas jau beveik šešerius metus! Ir pilnutėlė žiūrovų salė byloja, kad bus rodomas dar ne vienerius. Jei nebuvot – nueikit. Trys valandos šventės akims, ausims ir raumeniui, esančiam kairiau nuo krūtinės ląstos ašies.

***

Spektaklio „Trio“ režisierius – Peter Galambos;

Premjera – 2013 m. balandžio 26 d.

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

M.Ivaškevičius RUSIŠKAS ROMANAS

02 Šeštadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.

2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė.  Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.

Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis.  Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.

id_59602

Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.

Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.

Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.

Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.

***

M.Ivaškevičius „Rusiškas romanas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2018.09.15

Daugiau apie spektaklį – www.lrdt.lt

SIBIRO HAIKU

01 Penktadienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis šeimai „Sibiro haiku“ sukurtas pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą vaikams ir paaugliams „Sibiro haiku“, jį režisavo „Stalo teatro“ įkūrėja ir vadovė Saulė Degutytė. Kostiumų ir šviesų dailininkė – Renata Valčik, o kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis. Valandos trukmės spektaklis rodomas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Spektaklyje vaidina Balys Ivanauskas, o jam talkina „Obuolių“ choras, tiksliau, trys aktorės, su primityviais buities rakandais, daugiausia – kibirais, spektaklio metu kuriančios, neperdedu, ypatingą atmosferą – dainų melodijas ir daug visokiausių garsų – šiurenimą, plazdėjimą, tūtavimą ir pan.

h

Spektaklis skirtas vaikams nuo 10 metų. Į jį vedžiausi dvi jaunąsias žiūroves – 10 ir 9 metų. Pirmoji buvo skaičiusi šią knygą ir likusi ja sužavėta, antroji – nieko apie ją negirdėjusi. Knyga „Sibiro haiku“ neįprasta keliais aspektais – pirma, pati trėmimo į Sibirą tema, sutikite, nėra pati geidžiamiausia vaikų rašytojų tema. Antra, ji parašyta komiksų stiliumi ir tikrai labai netradiciškai iliustruota. Na, ir trečia – pasakojimo kalba yra tokia, kaip čia pasakius, gana neįprasta, kai kalbama apie tokią jautrią Lietuvai istorinę temą. Nuskynusi ne vieną apdovanojimą už savo meninę pusę, knyga dalyvauja ir 2018 metų geriausios knygos vaikams rinkimuose. Kai rašau šį tekstą, dar nežinau, kuri iš 5 knygų vaikams laimės, bet turiu nuojautą, kad būtent „Sibiro haiku“.

Kodėl rašau tiek daug apie knygą? Ogi todėl, kad rekomenduoju ją perskaityti su vaikais prieš einant į spektaklį. Mergaitė, kuri jos neskaitė, po spektaklio pasakė: „Nieko nesupratau“, o skaičiusioji pridūrė: „O aš tik kai ko nesupratau“.

Spektaklio atmosfera rami ir tolygi. Scena skendi prietemoje, pagrindinis spektaklio herojus Algiukas stovi prie stalo ir pasakoja savo šeimos istoriją. (Algiukas – knygos autorės Jurgos Vilės tėtis Algis, kuris į Sibirą buvo ištremtas, kai jam buvo 10 metų). Spektaklyje veikia labai daug daiktų, kurie virsta istorijos veikėjais. Visko centre – ant stalo supilta juoda žemė, kuri skirtingomis spektaklio akimirkomis atlieka skirtingas užduotis.

Spektaklio metu man virpėjo paširdžiuose, nes tema išties labai liūdna, be to, apie trėmimus ir baisią gyvenimo kasdienybę Sibire aš žinau ne tik iš istorijos vadovėlių ar filmo „Tarp pilkų debesų“, bet ir iš artimų žmonių pasakojimų. Ačiū už tai, kad teatro kūrėjai imasi šios temos ir stato spektaklius vaikams.

Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris labiausiai patiko (žinot, paprastai po kažkokio renginio mėgstama vaikų klausti: „Na, tai pasakyk, kas tau labiausiai patiko?“), tai būtų spektaklio muzikinis takelis ir gyvas muzikinis spektaklio apipavidalinimas, kurį atliko „Obuolių“ choras. Ar spektaklis patiko mano jaunosioms žiūrovėms? Nežinau. Primygtinai neklausiau, o pačios nesakė.

***

Spektaklis šeimai ir vaikams nuo 10 metų „Sibiro haiku“

Spektaklio režisierė Saulė Degutytė

Premjera 2018 m. gruodžio 8 d.

Daugiau apie spektaklį: https://www.facebook.com/staloteatras

A. Camus. KALIGULA

11 Antradienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Režisierius Vidas Bareikis kolektyvinį išgyvenimą „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę „Kaligula“ sukūrė 2014 metais vienos kūrybinės vasaros stovyklos metu. Į vieną būrį subūręs puikius jaunus aktorius – Ainį Storpirštį, Vilmą Raubaitę, Kęstutį Cicėną, Roką Petrauską, Valentiną Novopolskį, Šarūną Zenkevičių, Dovydą Stončių ir spektaklio metu gyvai grojantį Mantą Zemlecką, jis su savo teatru „No Theatre“ sukūrė teatrinį reiškinį, apie kurį daug kalbama iki šiol ir kuris buvo pastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose.

Spektaklis prieš kurį laiką sėkmingai gastroliavo Kinijoje, o štai Vilniuje jį pamatyti įmanoma tik gerai pasistengus. Jis rodomas laaaabai retai Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, kurioje telpa nedaug žmonių, todėl bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, nelaukti „paskutinės minutės“.

 

Su viena pertrauka spektaklis trunka beveik keturias valandas. Štai vakar prasidėjo 19 valandą, o baigėsi 22.50. Spektaklio metu prašoma žiūrovų susikeisti vietomis, tad nuoširdžiai patariu sėstis arčiau, nes, pavyzdžiui, sėdint penktoje eilėje veiksmą sekti bus sunkiau. Ypač jei prieš jus atsisės krepšininko giminės atstovas.

Spektaklio metu žiūrovai taip pat dalyvauja jį kuriant, todėl, kaip sakė prieš prasidedant pirmam veiksmui Vidas Bareikis, „Kaligula“ kas kartą būna vis kitoks.

-Kodėl jūs ateinate į teatrą?

-Kas iš jūsų skaitėte pjesę?

-Koks buvo Kaligula?

Šiuos klausimus spektaklio pradžioje visiems garsiai uždavė režisierius Vidas Bareikis (beje, jis spektaklyje vaidino vieną iš patricijų. Nors anonse buvo Vainiaus Sodeikos pavardė, bet jo paties nebuvo, tad spėju, kad Vidas atliko jo vaidmenį), kuris pasiūlė žiūrovams tapti pjesės veikėjais. Iš salės buvo išrinkta mergina, kuri tapo mirusiąja Kaligulos seserimi Druzila ir visą spektaklį sėdėjo ant scenos. Dar buvo išrinkti keturi poetai, kurie spektakliui baigiant turėjo suimprovizuoti po eilėraštį mirties tema. Dar viena savanorė tapo Mucijaus žmona, o ir visi žiūrovai tam tikrose vietose buvo prašomi atsistoti, pakartoti sakomus žodžius, susikabinti rankomis, buvo vaišinami vandeniu ir vynuogėmis.

Prieš spektaklį A. Camus pjesę apie žiauriausią, kontroversiškiausią Romos imperatorių Kaligulą perskaičiau puslapyje http://www.dramustalcius.lt. Man ji pasirodė tamsi ir pikta. Kaligulai, kuris jaučia pasitenkinimą žudydamas, kuriam sielą palengvina tik panieka, o vienintelis noras – turėti mėnulį, nes turi viską, o jo dar neturi, instinktyviai pajaučiau gailestį.  (Jaučiu savyje sukylant bevardes būtybes. Kaip man su jomis kovoti?  O! Kesonija, aš žinojau, kad yra neviltis, bet nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kaip ir visi maniau, kad tai sielos liga. Bet ne, kenčia kūnas. Skauda odą, krūtinę, rankas ir kojas. Galva tuščia ir pyksta širdis. O baisiausia — tas bjaurus skonis burnoje. Ne kraujo, ne mirties, ne karščio, o viso to kartu. Vos tik pajudinu liežuvį, viskas pasidaro juoda ir sukyla tos bevardės būtybės. Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!)

Jeigu ir nesate skaitę Camus pjesės, niekis, po spektaklio būsite ją tarsi perskaitę, nes pjesės veiksmai čia vystomi nuosekliai, dialogai ilgi ir autentiški.

Spektaklis yra N-18. Kodėl? Nes spektaklyje visiškai nuogas vaidina Ainis Storpirštis. Yra smurto ir mirties scenų. Tačiau daugiausiai kuždesių ir keiksmažodžių šalia manęs sėdėjusiai grupei jaunuolių (man kilo įtarimas, kad tai per klaidą čia patekę mokiniai, o ne studentai?!) sukėlė Kaligulos ir Scipiono vyriškos meilės scenos. Už nugaros išgirdau štai tokį komentarą (b….. ir už šituos p….. dar reikia babkes mokėt…. nu eina n……. nesąmones rodo).

Kai kurie monologai ir dialogai spektaklio metu ir man prailgo, tada buvo proga pasidairyti į šalia sėdinčius kaimynus. Liudiju – jie irgi kartais nusižiovaudavo. Tačiau pats spektaklis yra tikrai labai vertas pamatymo. Na, o jo paskutinės dvi minutės – fantastiškos!

Jeigu skaitydami galvojate, kad Romos imperija ir iškrypėliški nelaimėlio Kaligulos reikalai šiandien yra pasenę ir niekuo neaktualūs, oi, kaip klystate. Viskas, kas buvo ištarta jo lūpomis, šiandien kaip niekad aktualu. Panašių kaligulų, gal tik labiau mokančių socialiai užsimaskuoti ir dėvėti kaukes, kai reikia, apstu ir šiandien. O gyvenančių baimėje žmonių – daugiau negu daug. Apsidairykite aplink.

Vakar, kai ėjau į „Kaligulos“ spektaklį, Vilniaus gatvėje prieš 19 valandą mane pasivijo ir aplenkė trijulė apsvaigusių jaunuolių. Vienas su cigarete rankoj, kitas – su buteliu, o trečias ėjo iš paskos aiškindamas: „Tu galvoji, kad taip ir bus? Nebus! Nes aš Dievas ir viską matau, kaip bus (…) “

Kai pagalvoji, tai pats geriausias teatras yra gyvenimas. Argi ne?

***

Režisierius Vidas Bareikis

„No Theatre“ feisbuko paskyra – ČIA.

 

 

 

VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties  liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

 

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.