Karolis Kaupinis, tapęs vienu iš Kultūros protesto veidų Lietuvoje ir mitinguose sakantis bene paveikiausias kalbas, iki šiol buvo žinomas kaip kino režisierius. 2026-ieji metai prasidėjo su jo kino premjera „Badautojų namelis“. Ėjau šio filmo žiūrėti iš dalies todėl, kad jis „čia to Kaupinio“. Tikrai ne visas lietuviškas premjeras žiūriu kino salėse, kartais lukteliu metus-dvejus, kol pasirodo televizijoje.

Tai, kad gims ir pirmasis Karolio Kaupinio spektaklis, buvo galima nujausti 2024 metų rudenį, kai vyko festivalis „Versmė“. Tada Lietuvos nacionaliniame dramos teatre perskaityta jo pjesė „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ išsiskyrė iš kitų. Ir taip, praėjo mažiau kaip dveji metai, kai afišose pasirodė spektaklio anonsas, kviečiantis į teatro Didžiąją salę.

Rinkausi keturių valandų spektaklį pamatyti būtent sekmadienį, nes tai vienintelė diena per savaitę, kada jis prasideda 16 val. ir baigiasi dar normaliu laiku. Pradėti žiūrėti spektaklį 19 ir baigti 23 val. neturiu jokio ūpo.

Labai ironiška, bet kai stotelėje laukiau troleibuso, kuris mane nuveš į teatrą, atvažiavo antrukas su didžiule reklama troleibuso priekyje ir šonuose „TOTALI DRAMA“. Net krūptelėjau, negi į spektaklį veš jį reklamuojantis troleibusas?! Aišku, kad ne, tai buvo naujo filmo anonsas. Bet kažkaip tas reklaminis šūkis užsifiksavo galvoje ir kelis kartus spektaklio metu pagavau save galvojant: „O tai čia jau totali drama vyksta ar tiesiog drama, kada gi bus tikroji totali drama, o gal jos nebus?“.

Nepažįstu režisieriaus, bet iš viešos erdvės susidariau apie jį įspūdį kaip apie jautrų, gilų, mąslų žmogų. Šie trys paryškinti žodžiai ir yra svarbiausias mano įspūdis apie pamatytą spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Jeigu reiktų trumpai.

Jeigu reiktų ilgiau, tai scenoje džiugino ne tik scenografės ir kostiumų dailininkės Paulės Boculaitės darbas, bet ir aktorių kolektyvas. išvardinsiu visus: Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis, Marius Čižauskas, Dainius Gavenonis, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Aistė Zabotkaitė, Daiva Stubraitė. Dar vaidina Vaidilė Juozaitytė, bet tą dieną, kai aš buvau, buvo Aistės Zabotkaitės pamaina.

Pirmas sukrėtęs dalykas spektaklyje buvo žinia, kad Dainius Gavenonis išsiskyrė su Rasa Samuolyte dėl Aistės Zabotkaitės. Kadangi spektaklyje buvo daug asmeninių detalių iš aktorių gyvenimo ir darbo, nesugebėjau atskirti, ar šita info yra tikra, ar dramaturgo išgalvota. (Pertraukos metu puoliau guglinti, bet neradau jokio delfio straipsnio, tai gal visgi tai tik spektakliui sukurptas „faktas“).

Visas spektaklis sudalintas į skirtingas scenas, kurios turi savo temas – pragaras, skaistykla, mirtis ir kt. Vienos labiau įsiminė, kitos – mažiau, dar trečios gal buvo ir perteklinės. Spektaklį vienija meilės, vilties ir mirties motyvai. Labai daug poteksčių pateikia vaizdo projekcijos. Daugumą teatro kūrėjų, kritikų, žurnalistų, kalbėjusių iš archyvinių įrašų, pažinau, bet tikrai ne visus. Jeigu spektaklyje būtų buvusi mano gimnazistė dukra, manau, kad ji iš vaizdo įrašų žinotų vieną-kitą. Įdomu, kaip spektaklis atrodo jauniems žmonėms arba tiems, kurie nelabai domisi teatru ir Koršunovo neatskiria nuo Nekrošiaus.

Pačios spektaklio pabaigos nepamačiau, nes teko išeiti iš salės. Buvo scena su polineuropatija sergančia aktore Daiva Stubraite. Kalbant jai stigo oro, matėsi, kiek pastangų kainuoja šis nusifilmavimas spektakliui. Taip įsijaučiau, kad man pačiai ėmė stigti oro, pajutau, kaip į galvą atslenka tamsa ir tuoj nualpsiu. Susikaupiau ir spėjau išeiti iš salės.

Man dar taip nėra buvę, pirmas kartas. Tikrai nekaltinu neseniai rekonstrukciją turėjusio teatro ventiliavimo ir kondicionavimo sistemų. Ne jos čia kaltos. Spektaklis.

Tai šis mano įspūdis be pabaigos. Liko nepamatytų 20 spektaklio minučių. Teks sugrįžti.

***

Režisierius Karolis Kaupinis

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Premjera 2026-04-10