„Esu importinė aktorė Aistė“, – taip spektaklio pradžioje žiūrovams prisistatė Aistė Zabotkaitė,  įgarsindama faktą, kad ji yra aktorė iš Vilniaus ir vaidinti Lauros Kutkaitės spektaklyje „Milena“ Klaipėdos dramos teatre atvažiavo režisierės pakviesta. Aistė vaidina daugelyje L. Kutkaitės spektaklių (bent jau mano matytuose „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ tai tikrai).

O aš tą vakarą buvau importinė žiūrovė iš Vilniaus. Klaipėdos dramos teatre lankiausi trečią kartą ir dabar galiu pasigirti spektaklius mačiusi visose teatro salėse – didžiojoje, mažojoje ir „black box“.

Spektaklis „Milena“ rodomas Didžiojoje teatro salėje, kuri įsikūrusi istoriniame teatro pastate. Klaipėdos dramos teatras yra seniausias teatras Lietuvoje, įsikūręs jam statytame pastate. Jau XVIII amžiuje čia stovėjusiame pastate buvo teatras, aišku, tada dar nesivadinęs Klaipėdos dramos teatru. Štai 1836 metais teatre gastroliavo Karaliaučiaus operos teatras, kuriam tąkart vadovavo Richardas Vagneris. Taigi, beveik prieš 200 metų scenoje dirigavo Vagneris, o dabar štai sėdžiu ir laukiu beprasidedančio spektaklio „Milena“, statomo jaunosios kartos režisierės Lauros Kutkaitės.

Dar keli komplimentai teatrui: Klaipėdos dramos teatras turi tikrai informatyvų ir vizualų muziejų (!), kurį žiūrovai kviečiami apžiūrėti prieš kiekvieną vakaro vaidinimą, o darbo dienomis ir savaitgaliais, kai dirba teatro kasa, veikia ir teatro kavinė, kur galima įėjus į teatrą prisėsti išgerti kavos su vaizdu į pagrindinę Klaipėdos Teatro aikštę. Taip, broliai ir seserys, Klaipėdoje pagrindinė aikštė yra ne Rotušės, ne Senoji, ne Turgaus ir ne Atgimimo, o Teatro aikštė!

Spektaklyje pagrindinę heroję Mileną skirtingais jos gyvenimo etapais vaidina Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.

„Milena“ man pasirodė pakankamai kuklios senografijos, ko nepasakyčiau apie Liucijos Kvašytės sukurtus aktorių kostiumus su ryškiomis detalėmis.

Išskirti norėčiau ir vaizdo projekcijas (Eitvydas Doškus). Paskutiniu metu jų būna kone kiekviename spektaklyje, dažnai – visai be reikalo. Netrukdo, bet ir nebūtina. Tuo tarpu „Milenoje“ filmuotas vaizdas buvo dar vienas svarbus „aktorius“, papildęs pasakojimą scenoje.

Įdomiausia man spektaklyje buvo istorija, nuo kurios atsispyrė režisierė. Milena Jesenska buvo čekų rašytoja, vertėja, redaktorė, kuri imasi iš vokiečių kalbos išversti Franzo Kafkos „Pražuvėlį“. Anuomet nebuvo feisbuko ar zoomo, todėl ryšį abu palaikė susirašinėdami laiškais. Jų korespondencija netrukus ėmė virsti kažkuo daugiau, negu įprasti vertėjos laiškai rašytojui. Laiškai buvo rašomi 1920 metų balandį–lapkritį ir per tą laiką menininkai išgyveno skirtingus jausmų etapus. Gyvai minėtu laikotarpiu jie susitiko du kartus.

Spektaklyje gana nuosekliai pasakojama apie Kafkos ir Milenos susirašinėjimą, gausiai cituojamos ištraukos iš laiškų (išliko tik Milenai rašyti Kafkos laiškai), pateikiami svarbiausi Milenos Jesenskos gyvenimo faktai – santuoka, motinystė, susidomėjimas komunizmo idėjomis, tada nusivylimas jomis ir tragiška mirtis koncentracijos stovykloje.

Šis Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis iš mano matytų jos trijų yra pats paprasčiausias (nepainioti su žodžiu prasčiausias), suprantamiausias, skirtas plačiausiai auditorijai.

Spektaklio trukmė yra 1 val. 40 min., jis rodomas be pertraukos. Man spektaklis pasirodė pakankamai kamerinis, sakyčiau, netgi intymus, todėl labai puikiai įsivaizduočiau jį rodomą mažesnėje salėje.

Ar verta specialiai iš Vilniaus važiuoti į Klaipėdą dėl šio spektaklio? Jeigu turite kitų reikalų ar draugų uostamiestyje, kodėl gi ne. Tačiau galima ir nevažiuoti, o palūkėti. Gal kada jis pats atvažiuos.

***

Laura Kutkaitė „Milena“

Premjera 2025 09 12

Apie spektaklį: www.kdt.lt