Vienas geriausių dalykų, kuris šį sezoną nutiko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, yra Klasikos skaitymai. Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės inicijuoti klasikinių, visiems gerai žinomų pjesių skaitymo vakarai sulaukia dėmesio, tai liudija gana greitai išperkami Mažosios salės bilietai. Visų jų kaina vienoda – 6 eurai.

Sausiui baigiantis dalyvavau antruose Klasikos skaitymuose, šįkart buvo pasirinkta Justino Marcinkevičiaus trilogijos viena pjesių – „Mažvydas“. Skaitymus režisavo Vytautas Rumšas, Mažvydą vaidino Vytautas Anužis, taip pat dalyvavo visas būrys puikių aktorių, kurių dalį šiandien jau sunku ir išvysti scenoje. Tai Rimantas Bagdzevičius, Povilas Budrys, Kęstutis Cicėnas, Adrija Čepaitė, Algirdas Dainavičius, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Ramutis Rimeikis, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė ir Arūno Vozbutas.

Apgalvota scenografija, neperspausta režisūra, įtaigi muzika, aktorių vaidyba – visa tai pavertė pjesės skaitymus nepamirštamu spektakliu. Kaip netikėta, ar ne? Eini paklausyt, kaip skaitoma pjesė, o gauni išskirtinį scenos potyrį. Taip įmanoma tik tada, kai scenoje dirba profesionalai. Iš visų labiausiai lenkiuosi aktoriui Vytautui Anužiui, kuris buvo išmokęs tekstus mintinai ir toji pjesė rankose jam nelabai buvo reikalinga. Spektaklio finalas, sujaudinęs ne vieną salės žiūrovą (šalia sėdėjusi moteris kūkčiojo), buvo ypatingas. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau, kaip ištaręs paskutiniuosius žodžius, susigraudino ir ašarą nubraukė pagrindinis aktorius.

Grįžusi Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje parašiau: „Kodėl scenoje neatsiranda vietos tokiems spektakliams? Kodėl statome virtus omarus, fermentuotus grybus, o panašių pjesių – ne? Kodėl?“

Taigi, kodėl?