Esu ne kartą rašiusi, kaip man trūksta kitų miestų teatrų gastrolių Vilniuje. Vos tik užmatau kažką atvykstant iš Kauno, Panevėžio ar Šiaulių, stengiuosi pamatyti. Apsidžiaugiau feisbuke pamačiusi Klaipėdos dramos teatro spektaklio REQUIEM (režisierius Dmitry Krymov) anonsą, kad bus rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.

Paspaudus mygtuką „Pirkti bilietą“ nustebino kainos – pigiausias bilietas kainavo daugiau kaip 30 eurų. Mano pirktasis už 36 eurus buvo parterio gale. Bet tiek to, kultūrą reikia paremti. Matyt, kultūros gastrolės nėra pigus reikalas, suprantama.

Iš viso Vilniuje buvo suplanuoti trys spektaklio rodymai, vienas jų – šeštadienį 15 valandą. Keistas laikas, nei pietūs, nei vakaras, bet būtent į jį ir pirkau bilietą. Spektaklio anonse buvo rašoma, kad REQUIEM trunka 1,30 val. be pertraukos ir yra N-16. Taip pat buvo prierašas, kad spektaklis sukurtas pagal H.Murakami romano „Kafka pakrantėje“ motyvus. Įdomiausia, kad Klaipėdos dramos teatro svetainėje prie spektaklio aprašymo tokios nuorodos nėra. Ar čia specialiai vilniečiams tas sakinys sugalvotas buvo? Gal kokia statistika yra, kad sostinėje gyvena Murakamio gerbėjai ir jo paminėjimas privilios žiūrovus? Kaip bebūtų, prierašas mane užkabino ir jau po kelių dienų prie lovos spintelėje gulėjo iš bibliotekos parsinešta knyga „Kafka pakrantėje“. Esu skaičiusi daug Murakamio knygų, bet konkrečiai šios – ne. Knygą prarijau, ji, kaip įprasta H. Murakamiui, tokia iš paralelinių pasaulių, su kalbančiais katinais ir keistais personažais. Bet grįžtu prie spektaklio.

Spektaklis sudarytas iš skirtingų epizodų, kurie tarpusavyje nesusiję. Pirmas ir paskutinis epizodas – tikrai iš Murakamio knygos. Paimtas romano skyrius, kuriame pasakojama, kaip grupelė mokyklos mokinių su mokytoja išeina pasivaikščioti į gamtą, renka grybus ir čia vaikai praranda sąmonę. Po kiek laiko atsigauna ir nieko neprisimena. Tik vienas vaikas iš visų neatsigauna dar ilgai, o kai pabunda, jo galvoje tarsi ištrinta viskas, jis nemoka skaityti, rašyti… Beje, romane šis personažas aprašomas iki pat jo senatvės ir mirties, bet spektaklyje Murakamio buvo viso labo kokie 4-5 puslapiai.

Kiti du spektaklio epizodai niekaip nesusiję su minima Murakamio knyga. Viename epizode matome vaizdelį iš kariško gyvenimo: groteskiška scena su karininku, žmonai pažadančiu parvežti karo grobį – skalbyklę, vaikiškų žaislų, net skalbimo miltelių. Labai primena užpultosios Ukrainos karo pradžią, kai –uzzkių kareiviai vogė iš Ukrainos ir siuntė namo ką tik galėjo…

Vizualiausias spektaklyje buvo epizodas su Hamletu ir Ofelija. Didžiuliame stačiakampio formos inde prileidžiama vandens ir jame nuskęsta Ofelija. Tas skendimo epizodas toks tikroviškas buvo, kad pagavau save galvojant, ar aktorė dar gyva, ar pasiaukojo dėl vaidmens ir išties mirė?..

Spektaklis labai vizualus, nenustebau po jo paguglinusi ir sužinojusi, kad režisierius yra dirbęs ir scenografu, ir dailininku. REQUIEM įžvelgiau daug simbolizmo, teatro elementų, kurie buvo įprasti a.a. E. Nekrošiaus ar a.a. R. Tumino spektakliams. Norisi būtinai paminėti spektaklio šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską ir scenografę, kostiumų dailininkę Renata Valčik.

Aktorių ansamblis spektaklyje nėra didelis, įsiminė tardytojas Darius Meškauskas, mokytoja Samanta Pinaitytė ir visgi nepaskendusi Digna Kulionytė. Spektaklio finale vaidino žmonių dydžio lėlės – įspūdinga scena!

Nepaisant to, kad visą spektaklį nepraradau susidomėjimo anei minutei, vyksmas scenoje tiesiog hipnotizavo, į visumą tie skirtingi epizodai man nesusivėrė. Jeigu turėčiau viso labo tris žodžius, tai būtų: vizualu, efektinga, įdomu.

Spektaklio stiprybe pavadinčiau ir jo trumpumą. Jaunimo teatro kūrėjai ir vadovai galėtų pasimokyti iš gastroliavusio klaipėdiečių spektaklio: norint kažką pasakyti, nebūtina statyti 5 ar 6 valandų spektaklių-maratonų, kartais užtenka ir pusantros valandos gero veiksmo scenoje.

***

Režisierius Dmitry Krymov

Išsamiau: www.kdt.lt