Režisieriaus Luko Twarkowski režisuotas spektaklis „Quanta“ pradėjo naują Nacionalinio dramos teatro sezoną. Kažkaip neplanavau pirkti bilieto būtent į pirmą premjeros dieną, bet pasirodo, kad netyčia pataikiau į patį pirmąjį rodymą.

Premjera nebuvo labai sėkminga, nes turėjęs prasidėti 18.30 val. spektaklis vėlavo daugiau kaip pusvalandį. Teatro fojė buvo taip tvanku, kad damos vėdinosi tuo, kas po ranka papuolė, vyrai braukė prakaito lašus. Spektaklis vėlavo, laiką reikėjo kažkaip „prastumti“, nepatingėjau ir atsisiunčiau termometro apps’ą – jis parodė, kad fojė temperatūra buvo 29 laipsniai! Lauke rodė 21. Žinant, kad teatras ką tik užbaigė pastato rekonstrukciją, architektams būtų galima užduoti ne vieną klausimą šia tema. Bet tiek to. Pagaliau pasigirdo teatro skambutis, ženklas, kad spektaklis tuoj pasidės.

Pirmos kelios spektaklio minutės buvo tokios keistos – scenoje kybantis milžiniškas ekranas buvo pusiau buvo juodas, o kita jo pusė rodė vaizdą. Po penkių minučių atsirado angliški titrai, bet po poros sakinių dingo ir jie. Spektaklis buvo sustabdytas, visi paprašyti būtinai išeiti iš salės ir palaukti. Pasak pranešėjo, sutvarkius techninius trukdžius, spektaklis vėl prasidės iš naujo. Taigi, vėl atsidūrėme fojė.

Kurį laiką rimtai tariausi su savimi, gal verta eiti namo. Tas vėlavimas ir sustabdytas spektaklis tikrai nebuvo gera pradžia… Bet smalsumas nugalėjo, likau ir praėjus daugiau kaip valandai nuo repertuare numatytos pradžios spektaklis vėl prasidėjo.

Jeigu buvote šio režisieriaus ankstesniuose spektakliuose „Lokis“ arba „Respublika“ ir jie jums pasirodė šiaip sau, galite drąsiai praleisti ir „Quanta“. Nebuvo nieko naujo, kas nebuvo jau matyta ankstesniuose jo spektakliuose. Kas buvo? Buvo nepriekaištingas šviesų dailininko, projekcijų ir kompozitoriaus darbas, įspūdingi sumontuoti kambariai scenoje, juose vykstantis veiksmas, kameros, filmuojančios aktorius ir tiesiogiai transliuojamas vaizdas didžiuliuose ekranuose. Realiai tai buvo kino seansas teatro scenoje. Ne spektaklis. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose metas naujai nominacijai – geriausias kino darbas. Spektaklis „Quanta“ galėtų drąsiai į ją pretenduoti.

Visi spektaklyje vaidinantys aktoriai yra puikūs, tačiau „Quantoje“ jiems teko kino statistų vaidmenys, kurie niekaip neatskleidžia talento ar galimybių. Spektaklyje daug svarbiau buvo techniniai parametrai: atsistoti taip, kad kamera stambiai fiksuotų veidą; stiklinę nuo stalo numesti taip, kad kritimą spėtų užfiksuoti kamera; daryti veiksmus skirtinguose kambariuose sinchroniškai tada, kai kameros filmuoja ir transliuoja dvi skirtingas scenas vienu metu ekrane ir pan. Riebus minusas buvo per mikrofonus aktorių sakomas tekstas, neretai jis buvo tylus, neaiškus, tad teko skaityti angliškus titrus, kad suprastum, apie ką kalba.

Pats spektaklio siužetas visai intriguoja: 1938 metais viename Šveicarijos viešbutyje susitinka šiaip jau gyvenime niekada nesusitikę žmonės (realūs, kadaise gyvenę garsūs fizikai). Tačiau tie personažai kažkokie sušiuolaikinti ir pritempti. Ką reiškia sušiuolaikinti? Na, pavyzdžiui, emancipuota moteris (buvo), homoseksualus veikėjas (buvo, ne vienas) ir kt. Spektakliui „Quanta“ pjesę rašė režisieriaus kūrybinė bendradarbė Joanna Bednarczyk, kūrusi tekstą ir „Respublikai“.

Spektaklis trunka apie pusketvirtos valandos ir yra dviejų dalių su viena pertrauka. Neišeikite po pirmos dalies – antroji daug įdomesnė.

Spektaklis nenustebino, nesujaudino ir nesukėlė jokių inspiracijų tolimesnei diskusijai ar pagalvojimui, ką aš čia dabar pamačiau. Panašiai galvoju ne aš viena, paskaitykite kitų įspūdžius „Vakar buvau teatre“ feisbuko paskyroje ČIA.

Iš spektaklio pliusų paminėčiau art deco detales scenografijoje ir kostiumų dizaine (kostiumų dailininkė — Svenja Gassen).

Tačiau savo trumpą įspūdį noriu užbaigti mano akimis tobula režisieriaus L. Twarkowski citata iš priešpremjerinio interviu: „Manau, svarbiausia atsipalaiduoti, būti atviram ir neieškoti atsakymų. Į galvą ateina graži režisieriaus Tarkovskio citata: „Kai žmonės bando suprasti mano filmus, jie praleidžia visą esmę.“ Viskas yra susiję su patirtimi ir atsivėrimu. Tai mes ir siekiame padaryti“ (interviu nuoroda ČIA).

Kam rekomenduoju? Labiau jaunai publikai; mėgstantiems eksperimentus ir performansus teatre; besidomintiems fizikos istorija; spektaklių „Lokis“ ir „Respublika“ fanams.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį teatrą ir tiems, kas turi alergiją ekranams ir vaizdo kameroms teatro scenoje.

***

Režisierius Lukas Twarkowski.

Premjera: 2024-09-13

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt