Iš antro karto patekau į šį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį. Pirmą kartą bilietą nusipirkusi eiti negalėjau, tad jį padovanojau. Šįkart jau visiškai teatro sezono pabaigoje pagaliau pamačiau Yanos Ross režisuotą spektaklį „Apmąstant omarą“ pagal David Foster Wallace pjesę. Nevaidinsiu protingos – David Foster Wallace pavardę prieš spektaklio premjerą išgirdau pirmą kartą. Dėdė Googlas pasiūlė internetinės enciklopedijos Wikipedia paslaugas, po kurių sužinojau, kad šis JAV rašytojas (1962-2008) publikavo savo kūrinius spaudoje, o po jo mirties išleistas romanas buvo nominuotas Pulitzerio premijai.

Spektaklis pastatytas pagal vieną iš rašytojo esė, kurioje pasakojama apie omarą. Tą, kuris metamas į puodą dar gyvas ir kurio festivaliai vyko (o gal tebevyksta) kažkokiame mažame JAV miestelyje. Ar jaučia skausmą omaras, įmestas į verdantį vandenį? Kiek užtrunka laiko, kol jis numiršta puode? Ar jaučiame skausmą mes, žmonės, gyvendami šalia toksiškų tėvų, nemylimų mylimųjų? Ką jaučiame valgydami omarus ir kitus gyvius?

Klausimų spektaklis iškelia daug (visi jie šiandien labai madingi!), o atsakymo nepateikia nei vieno. Tad tik žiūrovo reikalas, ką jis po pusantros valandos teatre išsineš iš spektaklio namo. Spektaklis rodomas be pertraukos Mažojoje salėje.

Vaidino šįkart keturi aktoriai – Miglė Polikevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis, Jūratė Vilūnaitė. Spektaklio pradžioje kartu su aktoriais į sceną išėjo ir dar vienas vaikinas, kuris pasirodė tik tą vieną kartą ir ištarė vieną sakinį apie tai, kad „susirgus aktorei, čia, scenoje, dabar turi pasirodyti jis, režisierės asistentas“ (cituoju apytiksliai, bet mintis buvo tokia).

Labai patiko spektaklio vizualika – kostiumai, šviesos, scenografija, rekvizitas. Turinys irgi toks, kad žiovauti nebuvo kada. Tačiau išėjusi iš spektaklio ir eidama Gedimino prospektu jau galvojau apie kažką kitą. Tai, ką pamačiau ir išgirdau, nutekėjo kaip nuo žąsies vanduo (atsiprašau, ne nuo žąsies, o omaro). Kažkaip man liko toks jausmas, kad spektaklis buvo sukurtas dėl labiau dėl formos ir temos, o ne turinio. Šiandien, kai rašau, praėjo gera savaitė po spektaklio ir aš negaliu prisiminti anei vienos citatos, anei vieno dialogo, anei jokios minties. Viskas, kas užsiliko, tai vaizdinys scenos, kai guminiais žvejų kostiumais apsirengę aktoriai traukia iš statinių omarus. Tik tiek.

Nežinau kodėl, bet į galvą šovė pamatyto spektaklio palyginimas su mitingais Vinco Kudirkos aikštėje. Ten jų būna daug ir įvairiais klausimais. Būna ir gana efektingų – su plakatais, mikrofonais, muzika, performansais… Eini pro šalį, įdomu užmest akį, bet parėjus namo nesugebėtum pasakyti, tai apie ką jie ten piketavo…

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2023 09 21

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt