Senokai nerašiau. Kažkoks pasiutęs pavasaris pasitaikė šiemet. Su labai daug kitų veiklų ir kažkokiu rašymo bloku. Buvau ir viename spektaklyje, ir kitame. Bet grįžusi neprisėdau jų aprašyti ir po kelių dienų (ar savaičių) įspūdis išgaruodavo. Numodavau ranka: „Ai, ir apsieisiu“.

Kai nusipirkau bilietą į „Atviro rato“ spektaklį, žinojau, kad bus gerai. Vidinis jausmas toks buvo. Be daug rekvizito, jokio perspaudimo ir pervaidinimo, bet daug paprastumo ir nuoširdumo. Tokius prisiminimus turėjau iš anksčiau matytų „Atviro rato“ spektaklių. Žinojau, kad spektaklyje sėdėsime ratu ir laukiau to. Kažkoks magiškas momentas, kai žiūrovai sėdi viename rate, mato priešais aktorių akis, o ne daug juodų nugarų ir scenos pakylą, kaip būna įprastai didelėje salėje.

Spektaklyje JUODA-BALTA „Atviras ratas“ tęsia savo unikalią tradiciją, nuo kurios ir prasidėjo jų teatrinis kelias, – kurti spektaklius biografinių improvizacijų principu. Ką tai reiškia? Tai, kad šiame spektaklyje nėra įprasto kelio: ponas režisierius suranda pjesę ir pastato ją teatre. Tai tarsi teatro laboratorija, kur personažai ir siužetas kuriami iš savo ir artimųjų prisiminimų, iš pažinotų žmonių, jų likimų.

Spektaklio tema – sovietinė Lietuva ir jos žmonės. Prisitaikantys prie sistemos, siekiantys karjeros, plaukiantys pasroviui arba atvirkščiai, keliantys klausimus, už kuriuos gali būti pasodinti į kalėjimą, psichiatrijos ligoninę ar ištremti į Sibirą. Kulminacija – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-osios įvykiai.

JUODA-BALTA režisierius – Aidas Giniotis, vaidina Jurgis Marčėnas, Matas Pranskevičius, Ieva Stundžytė, Justina Smieliauskaitė, Jonas Šarkus, Aistė Šeštokaitė, Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė. Spektaklis rodomas be pertraukos ir trunka… nepamenu, kiek. Gal pusantros valandos? Panašiai. Išėjusi iš spektaklio neskubėjau žiūrėti į laikrodį, nes buvo apie ką pagalvoti ir taip…

„Šį spektaklį reiktų jaunimui privalomai rodyti, – įspūdžiais dalijosi pro duris šalia manęs einanti porelė, – nes jie išvis neturi supratimo, kas tuo metu vyko“. Vagiu šitą nepažįstamųjų komentarą, nes jis man patinka. Nors spektaklio tema, matyt, labiau jaudina vyresnio amžiaus žmones, jų „Menų spaustuvėje“ buvo dauguma.

Tai spektaklis apie drąsą ir baimę, apie likimus žmonių, kuriems gyvenimo loterija lėmė gyventi okupuotoje šalyje, melo, veidmainystės, prisitaikymo laikais. Ir laisvės gurkšnis atgavus nepriklausomybę, tas milžiniškas virsmas, kai turi sukurti save iš naujo, permąstyti tai, kaip gyvenai ir kaip gyvensi dabar.

Tai spektaklis, kurį drąsiai ir atvirai rekomenduoju pamatyti visiems. Jame nebus tik balta arba juoda. Bus visaip.

***

Apie spektaklį išsamiau: www.atvirasratas.lt

Premjera: 2020-09-22