Panašiai tokį dialogą būčiau suskėlusi iki apsilankymo Jaunimo teatre, spektaklyje „Sūnus“. Ignas Jonynas man asocijavosi su kinu, „Lošėju“ (2014) ir aktoriumi Vytautu Kaniušoniu, kuris tam vaidmeniui buvo parinktas taip taikliai, kad nuo tada tapo lietuviško kino Bredu Pitu (arba įsirašykite kitą žinomą holivudinę pavardę).

Na, o dabar Igną Jonyną galėsiu įvardinti ir kaip man patikusio spektaklio režisierių. Visai neseniai buvau prancūzų dramaturgo Floriano Zeller pjesės „Motina“ pastatyme (rodomas Oskaro Koršunovo teatre, režisierius Kirilas Glušajevas, vaidina Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis), todėl pamatyti dar vieną trilogijos dalį, šįkart „Sūnus“, buvo tikrai smalsu. Gi neeilinis sutapimas, kad skirtingi teatrai panašiu metu pristatė šio dramaturgo kūrybą.

Spektaklio centre – išsiskyrusi pora ir jų paauglys sūnus, kuriam gyvenimas tampa nebemielas ir jis nori iš jo išeiti. Naują šeimą sukūręs tėvas (Aleksas Kazanavičius) ir po skyrybų sugniuždyta paauglio motina (Neringa Varnelytė) stengiasi (?) padėti sūnui (Martynas Bertulis), bet nelaimingos pabaigos nuojauta sklando kažkur ore viso spektaklio metu.

Jeigu reiktų apibūdinti spektaklį vienu žodžiu, ko gero, kad jį pavadinčiau švariu. Kažkoks švaros jausmas buvo jį stebint ir klausant. Nieko ne per daug ir nieko ne per mažai. Nors tas baigties nuspėjamumas šiek tiek liūdino. Norėjosi apkabinti pagrindinį herojų, o jo tėvams pasiūlyti pagooglinti psichikos sveikatos specialistų kontaktų.

Spektaklis „Sūnus“ Jaunimo teatro pagrindinėje salėje rodomas be pertraukos ir trunka 1 val. 40 min.

Kam rekomenduoju? Besidomintiems emocinės sveikatos temomis; būsimų ir esamų paauglių tėvams; mėgstantiems teatrą be keiksmažodžių, vaizdo projekcijų, filmavimo kamerų ir kitų triukų.

Kam nerekomenduoju? Neseniai patyrusiems artimo žmogaus netektį; itin jautriems.

***

Režisierius Ignas Jonynas

Premjera: 2024 02 02

Išsamiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt