Pasielgsiu man neįprastai ir pirmiausiai pasidalinsiu ne savo įspūdžiu, o pacituosiu, kaip šis spektaklis pristatomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro svetainėje: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su dar 13 kitų lyderiaujančių Europos teatrų (Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos Portugalijos, Belgijos, Taivano, Slovėnijos ir kt.) pirmą kartą istorijoje vykdo bendrą projektą STAGES, siekiant sukurti tvaresnio teatro metodiką. Visi projekte dalyvaujantys teatrai pagal amerikiečių autorės Miranda Rose Hall pjesę kuria spektaklį. Siekiama, kad spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ kiekvienoje šalyje būtų kuriamas taupant išteklius, taip pat atsisakant nebūtinų kelionių, skrydžių. Rodant spektaklį, jame gali būti naudojama tik ta elektra, kurią sugeneruoja scenoje esantys aktoriai, naudojama galia negali viršyti 150 vatų. Spektaklio sukūrimas yra finansuojamas Europos Sąjungos „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.“ (www.teatras.lt)

Paskutinis aukščiau esančios pastraipos sakinys, manau, yra aiškus atsakymas man (o ir kitiems), kodėl tokia pjesė atsirado LNDT repertuare. Ją režisavo Antanas Obcarskas, vaidina Gytis Ivanauskas. Spektaklyje pasirodo būsimieji aktoriai, kurių pagrindinė užduotis yra minti elektrą generuojantį dviratį.

Pirmiausia paieškosiu teigiamų dalykų, kuriuos išsinešiau iš spektaklio. 1. Tema. Klimato kaita, rūšių nykimas, naikinimas(-is) yra temos, kurios šiandien rūpi daugeliui, ypač jaunesnės kartos žmonėms. Taigi, tai proga juos atsivilioti į teatrą. 2. Aktorius. Gytis Ivanauskas yra labai talentingas ir tai aš žinau nuo tada, kai pirmąkart pamačiau jį O.Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Vėliau lankiausi ne viename Gyčio Ivanausko teatro projekte, mačiau jį vaidinant skirtingų teatrų scenose. 3. Trukmė. Spektaklis Mažojoje salėje truko 1 val. 15 min. Išties trumpai, nors šalia sėdėjęs vyrutis spėjo kelis kartus pažiovauti ir maždaug per vidurį vaidinimo iš spektaklio išėjo pora už manęs sėdėjusių žmonių.

Kas man ne taip labai patiko? Užkliuvo į ekologinės pjesės medžiagą prikaišioti asmeniškumai apie spektaklio režisieriaus ir spektaklio atlikėjo mamas ir jų mirtis. Nebuvo nei jautru, nei į temą. Taip pat spektaklis pasirodė skylėtas ta prasme, kad minčių šuoliai ar potemės neturėjo sklandžių perėjimų. Vienintelis labiau pavykęs bandymas buvo tada, kai studentai, būsimieji aktoriai, statė scenoje palapinę. Toji pauzė davė kelias minutes žiūrovams atsipūsti ir suvirškinti tai, kas buvo pasakyta. O ir pati pjesės medžiaga pasirodė pateikta kažkaip negiliai, paviršutiniškai. Lyg kalbėjimas apie kažką tik dėl kalbėjimo.

Antrą kartą į spektaklį neičiau ir net nelabai žinau, kam galėčiau rekomenduoti. Gal gimnazistų klasėms vietoj kokios biologijos pamokos? Kad jie galėtų užsisakyti tokį monospektaklį, pavyzdžiui, per Kultūros paso programą ir jis atvažiuotų į mokyklą. Nors nesu tikra, ar tie gimnazistai manęs paskui nepasiųstų toli, toli po tokios rekomendacijos… 

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera: 2024-01-26

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt