Ryte nė nenutuokiau, kad vakare pamatysiu Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį pagal prancūzo romanisto Florian Zeller pjesę „Mama“. Kaip visada pirmadieniais, planavau eiti į protmūšį, bet kolegei prasitarus, kad netyčia vakarui liko vienas bilietas į OKT studijoje rodomą premjerą, apsisprendžiau per pusantros sekundės. O gal net per vieną. Kodėl taip greitai pakeičiau vakaro planus, priežastis buvo viena – anonsuose mačiau, kad pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Rasa Samuolytė (mama) ir Dainius Gavenonis (tėvas). Tai vieni talentingiausių savo kartos aktorių, mano pamėgti nuo ankstyvųjų jų darbų O.Koršunovo ir kituose spektakliuose. Šiemet Rasa Samuolytė buvo paskelbta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. Žinant, kad jos vyras aktorius Dainius Gavenonis Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo prieš kelerius metus, galima drąsiai sakyti, kad tai unikalus šeimyninis duetas, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus.

Spektaklyje „Mama“ jie vaidina ilgamečius sutuoktinius, kurių vaikai užaugo ir išėjo iš namų. Vieną dieną dar verdi košes vaikams, glostai jų galvas, geri jų bučinius ir meilę, o kitą dieną atsikeli ryte ir aplink tuščia. Esi niekam nereikalinga, niekas nesako „Myliu“. Dukra išvažiavo toli ir namo grįžta taip retai, kad tuoj pamirši, kaip ji atrodo. Sūnus (aktorius Aurelijus Pocius) susirado merginą (Augustė Ona Šimulynaitė), į kurios namus persikraustė ir ne visada atsako į mamos žinutes. Kas belieka? Jai – migdomieji, alkoholis, nuobodulys leidžiant laiką namuose. Jam – darbas, darbas, dar kartą darbas. Gal dar slepiama jaunesnė meilužė ir gailestis iš proto pamažu išeinančiai žmonai.

Kadangi OKT studija Ašmenos gatvėje yra mažytė, žiūrovų telpa nedaug, čia spektakliai būna su minimumu rekvizito, o aktoriai vaidina per ištiestos rankos atstumą. Spektaklis „Mama“ idealiai tinka tokiam formatui – dialogai įgauna papildomos įtampos, narpliojamos psichologinės temos atrodo dar artimesnės.

Dviejų valandų trukmės (be pertraukos) spektakliui dinamikos suteikia režisieriaus sprendimas tą pačią sceną suvaidinti dar kartą, bet jau iš skirtingos perspektyvos. Štai vyras vėliau nei įprastai grįžta namo po darbo, žmona pasitinka jį įsiaudrinusi, kyla konfliktas. Dublis du: vyras grįžta po darbo vėliau namo, žodžiai sakomi tie patys, bet pokalbis su žmona išlieka neutralus, netgi pozityvus. Kaip tai įmanoma? Taigi va, kad įmanoma. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Pagrindinė spektaklio herojė, išgirdusi, kad savo meile dusina sūnų ir negali jo paleisti, stebisi: „Argi meilė gali būti per didelė? Negali. Arba myli, arba nemyli“ (cituoju iš atminties). Visgi meilės gali būti per daug. Ne tik per mažai. Apie tai ir yra šis spektaklis.

P.S. Pasibaigus spektakliui publika negailėjo plojimų, aktoriai ėjo lenktis gal tris kartus. Ir kas labiausiai mane nudžiugino, kad žiūrovai plojo… sėdėdami. Neskubėjo stotis ir bėgti į paltų medžioklę. Dėl to darau išvadą, kad spektaklis buvo tikrai geras.

Kam rekomenduoju? Mamoms, tėčiams, dukroms, sūnums.

Kam nerekomenduoju? Išsioperavusiems jausmus.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas.

Premjera 2023-12-17

Daugiau apie spektaklį: www.okt.lt