Žymos
atsiliepimai, Jaunimo teatras, Matas Dirginčius, Simonas Storpirštis, spektaklis, trukmė, Viktorija Kuodytė
Jaunos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę „Žmogus iš žuvies“ Valstybiniame Jaunimo teatre režisavo jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė. Spektaklis rodomas mažesniojoje teatro salėje „99“ ir be pertraukos trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Puslankiu sėdintys žiūrovai ir šeši vienoje linijoje išsirikiavę aktoriai nėra pats patogiausias sumanymas. Nes į salę įėjusi viena paskutiniųjų gavau vietą atsisėsti tik šone, maždaug pusmetris nuo aktorių. Taip gerą spektaklio gabalą mačiau tik visų aktorių profilius, o kai jie pradėjo judėti po sceną, teko gerokai pamankštinti kaklo raumenis, kad galėčiau matyti, kas ten vyksta. Nesuprantu, kodėl negalima buvo susodinti visų tradiciškai priešais aktorius. Aišku, norisi tų nekasdienių formų, bet kartais spektaklio kūrėjams siūlyčiau atsisėsti į žiūrovų vietas, kad jie pamatytų, ką mato anieji.
Spektaklio anonsuose buvo rašoma, kad tai spektaklis apie Rusiją. Šalį, kurioje „net neverta eiti į mitingus ar protestus, nes tai nieko nepakeis“. Nusiteikusi politinei tematikai, spektaklyje pamačiau buitiaką, kuris, beje, gerai pagalvojus, kartais paveikesnis už bet kurį filosofijos vadovėlį. Pjesėje visi veikiantys asmenys gyvena viename bute. Čia kambarį nuomojasi studentas iš Paryžiaus (aktorius Matas Dirginčius), žurnalistu dirbantis išsiskyręs rašytojas (aktorius Simonas Storpirštis) su drauge (aktorė Ieva Kaniušaitė), pradinukę dukrą Umą, vadinančią save Odre, auginanti humanitarė, šiuo metu dirbanti nekilnojamojo turto versle (aktorė Viktorija Kuodytė) ir į svečius atvažiuoja buvusi butiokė, pagaliau pasiryžusi viešai išpažinti meilę mylėtam ir mylimam rašytojui. Grišai (aktorė Asta Zacharovaitė). Iki spektaklio pabaigos likus keliolikai minučių atsiranda dar vienas personažas – Alekso Kazanavičiaus vaidinamas girtuoklėlis.
Spektaklį mačiau praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo paskelbta, jog patį prestižiškiausią valstybės apdovanojimą – Kultūros ir meno premiją– šiemet laimėjo aktorė Viktorija Kuodytė. Esu aktorės fanų klube ir žiūrėdama šį spektaklį dar kartą įsitikinau neeiliniu meistriškumu. Jos monologas (nakties skambutis užsienyje dirbančiam vyrui) buvo kažkas toookio! Viktorijos Kuodytės suvaidintos Svetos Salmanovos tapatybės krizė šiame spektaklyje bene akivaizdžiausia iš visų. Filologė, kuri dirba nekilnojamojo turto firmoje. Mylinti moteris, kuri gyvena toli nuo vyro. Pinigus atskiram būstui taupanti ir su kitais gyvenimo paklydėliais besispaudžianti Sveta net mama nesijaučia esanti 100 procentų. Ji sukelia skandalą kino teatre, kad negali dukros nusivesti į filmą, kurio amžiaus cenzas yra didesnis, negu Odrei metų. Ar tikrai valstybė geriau už ją, mamą, žino, koks filmas kada tinka jos vaikui?
Spektaklio kulminacija – žinia, kad dukterį jai nesant iš namų išsivežė vaikų teisių tarnyba. Netikėtas spektaklio posūkis, nors kita vertus, juk vos prieš kelias dienas Odrė naktį sapnavo žmogų iš žuvies, kuris ateina ir paima ją.
Beje, jeigu šio spektaklio anonsą skaitysite Jaunimo teatro puslapyje, rasite prierašą raudonu šriftu „Dėmesio! Spektaklio metu rūkoma*, vartojama necenzūrinė leksika“ ir paaiškinimą, ką reiškia žvaigždutė: *naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 