Aleksandr Špilevoj savo pjesėms ir spektakliams sugalvoja labai taiklius pavadinimus. Esu mačiusi jo „Neišmoktas pamokas“ (pelnė autoriui „Auksinį scenos kryžių“ nominacijoje „Debiutas/Jaunasis menininkas“) ir „Bagadelnia“ (pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už dramaturgiją). Kai pamačiau informaciją apie Mažajame teatre jo kuriamą naują spektaklį „12 gramų į Šiaurę“, žinojau, kad būtinai jame apsilankysiu. Kažkokie medumi patepti tie pavadinimai, taip ir norisi pačiupinėti, kas už jų slepiasi. Neslėpsiu, patiko ir pirmieji jo darbai, tad buvo smalsu, ką sukurs šįkart. (Mano įspūdžiai iš kitų A. Špilevoj spektaklių: „Neišmoktos pamokos“ – ČIA. „Bagadelnia“ – ČIA.)

Kadangi šio spektaklio premjera buvo numatyta 2019 05 30-31 dienomis, spektaklis sulaukė tikrai labai daug dėmesio dar net nesukurtas. Didžiosios Vilniaus scenos (Jaunimo teatro, Nacionalinio Dramos teatro) remontuojamos, sezoną jau baigė „Keistuoliai“, tad būsima premjera sulaukė labai daug dėmesio – interviu spaudoje, radijuje, socialiniuose tinkluose… Likus savaitei iki premjeros tos informacijos man jau buvo tiek daug, kad abejojau, ar išvis verta eiti – atrodo, jau viskas buvo pasakyta ir išfotografuota. Be to, labai nervino dramaturgo ir režisieriaus pabrėžiamas akcentas, kad jis yra jaunas, geriausiai supranta jauną auditoriją, būtent jai kuria ir jam įdomiausi yra žmonės, kurie nesilanko teatre. Tad jo tikslas – prisikviesti į spektaklį jaunus žmones, kuriems teatras atrodo neišvengiama atgyvena. Tokia kaip laidinis telefonas.

Tiesą sakant, nesuprantu, kam autorius užsikrovė tokią misiją – sukviesti „neinančius į teatrą“ į teatrą. Gal pigiau ir paveikiau būtų pas juos nueiti – į naktinius klubus, populiarius peronus, tapusius maitinimo (gėrimo) įstaigomis, pagaliau – mokyklas?..

Nes pasirinkta spektaklio vieta – Mažasis teatras – negarsėja jauna žiūrovų auditorija. Atvirkščiai, dėl vykdomos bilietų politikos, šiame teatre senjorams suteikiama 30 proc. nuolaida vienam bilietui, todėl labai daug žiūrovų salėje tenka matyti žilagalvių teatro mylėtojų.

Spektaklio anonsuose buvo nurodoma, kad jis yra skirtas N-16 publikai, jame „naudojama nenormatyvinė leksika, garsi muzika ir blyksinčios šviesos“. Visas 2,5 valandos (tiek maždaug truko vaidinimas) grojo elektroninės muzikos grupė „Black Water“.  „12 gramų į Šiaurę“ vaidina keturi aktoriai, tądien, kai žiūrėjau aš, scenoje buvo Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė. Mano subjektyvia nuomone, aktoriai vaidino 200 procentų. Tai yra padarė dvigubai daugiau, negu išvis buvo įmanoma padaryti. Ypač Paulius Markevičius. Gal nuskambės ir keistokai, bet atrodė vaidinantis kaip iš tiesų pavartojęs. (Čia komplimentas, nes spektaklio veikėjai – keturi nuo alkoholio ir narkotikų nuolat apkvaitę jauni žmonės).

Siužeto nepasakosiu, nes jo vientiso kaip ir nėra. Spektaklyje yra daug scenų, kurios kartojasi ir siužetas kas kartą pakrypsta vis kita linkme. Tarp kitko, toks pjesės išdėstymas man kažkuo priminė matytą O. Koršunovo spektaklį „Šokis Delhi“. O pats gyvos muzikos, mikrofonų naudojimas pasirodė atkartotas iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“.

Antroje spektaklio dalyje žmonių buvo mažiau nei pirmoje. Kažkur emigravo man iš kairės sėdėję du garsūs vyresnės kartos žurnalistai, taip pat prieš mane sėdėjusi pagyvenusi moteris. Tuščių properšų atsirado ir kitose salės vietose. Per pertrauką sutikau bičiulę su septyniolikmete dukra, kuri taip pat derėjosi su mama, kad nori eiti namo, nes „nieko čia nesupranta ir nepatinka“. Įkalbėjom, liko.

Linkiu spektakliui gyvuoti kuo ilgiau ir tegul išsipildo režisieriaus svajonė sulaukti daug žiūrovų, kurie ateis į teatrą pirmą kartą. Aišku, būtų gerai, kad tas pirmas nebūtų paskutinis. Nes, na, neatmetu ir tokios galimybės.

***

„12 gramų į Šiaurę“

režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2019 05 30

Daugiau informacijos – www.vmt.lt