Režisierius Vidas Bareikis kolektyvinį išgyvenimą „Kaligula“ pagal Alberto Camus pjesę „Kaligula“ sukūrė 2014 metais vienos kūrybinės vasaros stovyklos metu. Į vieną būrį subūręs puikius jaunus aktorius – Ainį Storpirštį, Vilmą Raubaitę, Kęstutį Cicėną, Roką Petrauską, Valentiną Novopolskį, Šarūną Zenkevičių, Dovydą Stončių ir spektaklio metu gyvai grojantį Mantą Zemlecką, jis su savo teatru „No Theatre“ sukūrė teatrinį reiškinį, apie kurį daug kalbama iki šiol ir kuris buvo pastebėtas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose.

Spektaklis prieš kurį laiką sėkmingai gastroliavo Kinijoje, o štai Vilniuje jį pamatyti įmanoma tik gerai pasistengus. Jis rodomas laaaabai retai Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje, kurioje telpa nedaug žmonių, todėl bilietais reikia pasirūpinti iš anksto, nelaukti „paskutinės minutės“.

 

Su viena pertrauka spektaklis trunka beveik keturias valandas. Štai vakar prasidėjo 19 valandą, o baigėsi 22.50. Spektaklio metu prašoma žiūrovų susikeisti vietomis, tad nuoširdžiai patariu sėstis arčiau, nes, pavyzdžiui, sėdint penktoje eilėje veiksmą sekti bus sunkiau. Ypač jei prieš jus atsisės krepšininko giminės atstovas.

Spektaklio metu žiūrovai taip pat dalyvauja jį kuriant, todėl, kaip sakė prieš prasidedant pirmam veiksmui Vidas Bareikis, „Kaligula“ kas kartą būna vis kitoks.

-Kodėl jūs ateinate į teatrą?

-Kas iš jūsų skaitėte pjesę?

-Koks buvo Kaligula?

Šiuos klausimus spektaklio pradžioje visiems garsiai uždavė režisierius Vidas Bareikis (beje, jis spektaklyje vaidino vieną iš patricijų. Nors anonse buvo Vainiaus Sodeikos pavardė, bet jo paties nebuvo, tad spėju, kad Vidas atliko jo vaidmenį), kuris pasiūlė žiūrovams tapti pjesės veikėjais. Iš salės buvo išrinkta mergina, kuri tapo mirusiąja Kaligulos seserimi Druzila ir visą spektaklį sėdėjo ant scenos. Dar buvo išrinkti keturi poetai, kurie spektakliui baigiant turėjo suimprovizuoti po eilėraštį mirties tema. Dar viena savanorė tapo Mucijaus žmona, o ir visi žiūrovai tam tikrose vietose buvo prašomi atsistoti, pakartoti sakomus žodžius, susikabinti rankomis, buvo vaišinami vandeniu ir vynuogėmis.

Prieš spektaklį A. Camus pjesę apie žiauriausią, kontroversiškiausią Romos imperatorių Kaligulą perskaičiau puslapyje http://www.dramustalcius.lt. Man ji pasirodė tamsi ir pikta. Kaligulai, kuris jaučia pasitenkinimą žudydamas, kuriam sielą palengvina tik panieka, o vienintelis noras – turėti mėnulį, nes turi viską, o jo dar neturi, instinktyviai pajaučiau gailestį.  (Jaučiu savyje sukylant bevardes būtybes. Kaip man su jomis kovoti?  O! Kesonija, aš žinojau, kad yra neviltis, bet nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kaip ir visi maniau, kad tai sielos liga. Bet ne, kenčia kūnas. Skauda odą, krūtinę, rankas ir kojas. Galva tuščia ir pyksta širdis. O baisiausia — tas bjaurus skonis burnoje. Ne kraujo, ne mirties, ne karščio, o viso to kartu. Vos tik pajudinu liežuvį, viskas pasidaro juoda ir sukyla tos bevardės būtybės. Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!)

Jeigu ir nesate skaitę Camus pjesės, niekis, po spektaklio būsite ją tarsi perskaitę, nes pjesės veiksmai čia vystomi nuosekliai, dialogai ilgi ir autentiški.

Spektaklis yra N-18. Kodėl? Nes spektaklyje visiškai nuogas vaidina Ainis Storpirštis. Yra smurto ir mirties scenų. Tačiau daugiausiai kuždesių ir keiksmažodžių šalia manęs sėdėjusiai grupei jaunuolių (man kilo įtarimas, kad tai per klaidą čia patekę mokiniai, o ne studentai?!) sukėlė Kaligulos ir Scipiono vyriškos meilės scenos. Už nugaros išgirdau štai tokį komentarą (b….. ir už šituos p….. dar reikia babkes mokėt…. nu eina n……. nesąmones rodo).

Kai kurie monologai ir dialogai spektaklio metu ir man prailgo, tada buvo proga pasidairyti į šalia sėdinčius kaimynus. Liudiju – jie irgi kartais nusižiovaudavo. Tačiau pats spektaklis yra tikrai labai vertas pamatymo. Na, o jo paskutinės dvi minutės – fantastiškos!

Jeigu skaitydami galvojate, kad Romos imperija ir iškrypėliški nelaimėlio Kaligulos reikalai šiandien yra pasenę ir niekuo neaktualūs, oi, kaip klystate. Viskas, kas buvo ištarta jo lūpomis, šiandien kaip niekad aktualu. Panašių kaligulų, gal tik labiau mokančių socialiai užsimaskuoti ir dėvėti kaukes, kai reikia, apstu ir šiandien. O gyvenančių baimėje žmonių – daugiau negu daug. Apsidairykite aplink.

Vakar, kai ėjau į „Kaligulos“ spektaklį, Vilniaus gatvėje prieš 19 valandą mane pasivijo ir aplenkė trijulė apsvaigusių jaunuolių. Vienas su cigarete rankoj, kitas – su buteliu, o trečias ėjo iš paskos aiškindamas: „Tu galvoji, kad taip ir bus? Nebus! Nes aš Dievas ir viską matau, kaip bus (…) “

Kai pagalvoji, tai pats geriausias teatras yra gyvenimas. Argi ne?

***

Režisierius Vidas Bareikis

„No Theatre“ feisbuko paskyra – ČIA.