Nepykit, jei šis įrašas atrodys kažkoks neišbaigtas, bet daviau sau pažadą, kad jį rašysiu lygiai 8 minutes. Nes spektaklis, kurį mačiau, būtent taip ir vadinasi – „8 minutės“. Taigi, kiek spėsiu, tiek.

22.08

Menų spaustuvėje vykstančio 45 minučių trukmės spektaklio idėjos autorė ir dramaturgė – Dovilė Statkevičienė, režisierė Sigita Pikturnaitė. Jis rodomas Kišeninėje salėje, žiūrovai sėdi ratu, taigi, čia jų telpa labai ribotas kiekis.

Pati pjesė su šiandieninėm aktualijom – lesbiečių pora, auginanti dukterį iš pirmos santuokos, iš kalėjimo išėjusi ir gyvenamosios vietos neturinti buvusi mokytoja, kirpėju dirbantis vyras, kuris niekaip neatsigauna po motinos savižudybės, turguje dirbanti moteris ir ją lankantis vyras, kurio duktė miršta nuo vėžio. Tai – pagrindiniai pjesės herojai, kurie visi iki vieno yra susieti tam tikrais saitais ir spektaklyje jų keliai susikerta.

Tačiau šių herojų lūpomis kalbantys aktoriai iš tiesų nėra pjesės herojai, o jais gali tapti bet kuris į spektaklį atėjęs žmogus. Tiesiog aktorius pasirenka, kas tą vakarą kuo bus. Toks provokuojantis, tačiau tuo pačiu raudonos linijos neperžengiantis režisūrinis sprendimas.

Kai spektaklis po 45 minučių pasibaigė, man jis pasirodė tik, tik įsibėgėjantis ir einant pro duris namo neapleido jausmas, kad tai ne pabaiga, o tiesiog pertrauka, po kurios sugrįšim į ratą ir veiksmas tęsis toliau. Labai to trūko.

Galvoju, kad iš principo spektaklis turėtų patikti jauniems žmonėms. Kitokia forma, aktualios jiems temos ir neprailgstantis veiksmas. Jeigu į teatrą eini kartą per metus arba tik todėl, kad susipažinai su mergina, kuriai patinka teatras, ir ji čia paskyrė pasimatymą, šis spektaklis būtų tinkamas pasirinkimas.

22.18

Baigiu, nes 8 minutės mano rašymui jau iškapsėjo.

***

Premjera – 2016.11.23

Apie spektaklį daugiau – čia.