Spektakliui įpusėjus galvoje praskriejo mintis, kad šis įrašas bus trumpiausias mano tinklaraščio istorijoje. Tiesiog parašysiu tokį sakinį: „Kas supratote, apie ką šis spektaklis, ir kam jis patiko, paskambinkite man, noriu pasikalbėti“. Tačiau antra spektaklio pusė šiek tiek išvaikė mano tokį nusiteikimą, tad ai, parašysiu dar šiek tiek.
Spektaklis vyksta „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Visur rašo, kad jo trukmė yra 90 minučių. Tačiau spektaklis, kuriame aš buvau, truko lygiai 64 minutes. Vaidina trys jauni aktoriai, spektaklio režisierius ir idėjos autorius Adas Burkšaitis. Anonse sakoma, kad „Spektaklio išeities taškas – seni amerikietiški serialai, ypač – situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią – amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą“ (citata iš ČIA).
Spektaklio veikėjai – šeima, gyvenanti kreida nusipieštame pasaulyje (pamenate Larso von Triero „Dogvilį?“). Jie eina į darbus, mokyklą, tvarko namus, auklėja vaikus, laisto gėles ir lygina drabužius. Pabaigoje šis idiliškas vaizdelis sprogsta smurtu ir mirtimi.
+ Mielas akiai kinematografiškas vaizdas;
+ Įtampą išlaikanti muzika;
– Siužeto nevientisumas;
– Trūksta žiūrovų emocinio įsitraukimo.
Aktoriams nusilenkus ir žiūrovams paplojus, šie neskubėjo skirstytis. Žiūrėjo į laikrodžius: „Ar bus dar antra dalis?“, tada žiūrėjo vieni į kitus: „Ir ką čia mes matėm/kas čia buvo?“. Kažkaip nesmagiai patrypčioję, visgi patraukėme link rūbinės. Kadangi šiuo metu Vilnių okupavęs Kazys ir iki teatro reikėjo eiti pro mugę, joje neplanuotai nusipirkau kuprinę. Tai vakaras kaip ir pavyko, sakyčiau.
Bet jei norėsit man paskambinti (žr. įrašo pradžią), nesidrovėkit.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 