Mano santykis su monospektakliais nėra pats geriausias. Jų, monospektaklių, apskritai nėra labai daug, po vieną ar kelis teatrų repertuaruose, nes jie nėra komerciškai patrauklūs. Paprastai vyksta mažiausioje teatro erdvėje, kur telpa mažai žiūrovų, anšlagų monospektakliai irgi retai sulaukia. Monospektaklių temos dažniausiai yra ribinės – vienišo, nelaimingo, nereikalingo žmogaus monologas (o kaip kitaip – negi valandą kalbėsi scenoje atsistojęs apie tai, koks esi laimingas ir kaip gera gyventi?! Kalbėti, aišku, apie tai gali, klausimas, ar bus besiklausančiųjų).

Vilniaus Mažajame teatre režisieriaus Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis “Dvasiniai reikalai“ – pirmoji teatro premjera šiame sezone. Ji mane viliojo dėl kelių dalykų. Pirmiausia, dėl aktorės Gintarės Latvėnaitės, o antra – dėl tematikos. Ingmaras Bergmanas, vidutinio amžiaus moters krizė, santuoka, gyvenimo vertybės, skyrybos… Meluoju, buvo ir trečia priežastis – režisierius ir vienintelė spektaklio aktorė yra šeima, todėl moteriškai buvo smalsu, kaip sekasi bendro gyvenimo patirtį realizuoti scenoje.

Spektaklis trunka valandą, aktorė juodoje scenoje, vilkinti juoda suknele yra vienut vienutėlė. Tokia vieniša, kokia yra ir jos vaidinama herojė.

Deja, bet šis spektaklis buvo tikrai “ne mano“, turėtų vilčių nepateisino ( o gal pati kalta – reikėjo jų neturėti?), užvėrus teatro duris pamiršau beveik viską, ką buvau mačiusi ir girdėjusi. Iš spektaklio išsinešiau tik Tomo Stirnos muziką ir spektaklio pradžioje rodytą vaizdo projekciją. Tiesa, užstrigo viena spektaklyje girdėta frazė: “Teatras priartina žmogų prie Dievo“. Visiškai pritariu, bet su sąlyga, kad tai – geras teatras.

***

Ingmar Bergman “Dvasiniai reikalai“

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017 10 21

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt