Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16