Pojūčių spektaklis pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas – taip režisierės Karolinos Žernytės spektaklis apibūdinamas oficialioje Nacionalinio dramos teatro svetainėje. Tapęs repertuariniu šio teatro spektakliu, “Pirmapradis“ be jokių abejonių pretenduoja į jauniausių teatro žiūrovų širdis. Tokių, kuriems sėdėti didelėje tradicinėje salėje tris valandas belaukiant godo yra nuobodu, ir kuriems pagal Y ir Z kartų ypatumus reikia judesio, netikėtumo, veiksmo, netradicinių erdvių ir aštrių potyrių.

Spektaklio režisierė – “Pojūčių teatro“ sumanytoja Karolina Žernytė pati vaidina spektaklyje. Susirinkusiems žiūrovams (jų į spektaklį telpa 50) ji paaiškina taisykles, o spektaklio pabaigoje kviečia pasidalinti savo įspūdžiais bei užduoti klausimus.

Netradicinės formos spektaklis yra labiau veiksmas, performansas, kuris priklauso ne tik nuo iš anksto sumanyto scenarijaus, bet ir nuo susirinkusių žiūrovų. Mat būtent jie tampa pagrindiniais veiksmo veikėjais. 8 iš 50 atėjusių žiūrovų tampa savanoriais, kuriems 1 valandai ir 40 minučių užrišamos akys. Kartu su likusiais žiūrovais jie keliauja po skirtingas teatro erdves ir pasitelkę visus savo pojūčius, patiria garsų, šviesų, veiksmų ir kvapų teatrą.

Jiems, nieko nematantiems, spektaklio kūrėjai uždeda bokso pirštines ir liepia boksuotis; guldo juos ant čiužinių, iš kurių išleidžiamas oras; pripila į delnus biraus smėlio; kutena juos, šokdina, stumdo, glosto ir dar balažin ką daro. Likusieji 46 žiūrovai viską stebi, o kartais taip pat įtraukiami į veiksmą.

Spektaklio metu mane apėmė nekontroliuojamas žiovulys – žinot, būna taip, kai nusižiovauji, bandai prikąsti lūpą, bet jis ištinka vėl ir vėl. Kokius dvidešimt kartų (nepatikėsit, bet kol rašiau šį sakinį, irgi nusižiovavau du kartus. Žiovulys užkrečiamas ir per ekraną). Spektaklio metu mes buvome ne kartą paprašyti užmerkti akis, na, o man užmerktos akys – tai signalas, kad laikas miegoti.

Prieš spektaklį režisierė paprašė mūsų laikytis visiškos tylos. Net tada, kai atrodo, jog nieko nevyksta ir iš teatro foje per koridorius, laiptines ir rūsius ėjome į kitą pastato dalį. Tai esą spektaklio dalis. Ir jei atvirai, man tas pasivaikščiojimas po teatro erdves paliko įspūdį. Eidama ilgu koridoriumi, mačiau daug durų, ant kurių buvo surašytos Nacionalinio dramos teatro aktorių pavardės. Po dvi ar tris. Man tai buvo netikėta – pasirodo, teatro aktoriai turi jiems priskirtus kabinetus! Vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Hmm… O ką jie juose veikia?..

“Pirmapradis“ patiks tikrai ne visiems. Vieni iš karto priima jo žaidimo taisykles, kiti jų prisilaiko iš mandagumo, o tretiems gali pasidaryti nuobodu.

Viena pagyvenusi moteris (ko gero, vyriausia iš visos to vakaro žiūrovų kompanijos) prisipažino, jog į šį spektaklį atėjo antrą kartą. Pirmą kartą ji vaikščiojo su visais, o šįkart sąmoningai planavo ir norėjo pabūti užrištomis akimis. Po spektaklio, kuomet vyko pasidalijimas įspūdžiais, ji prisipažino, jog šįkart, nors ir užmerktomis akimis, patyrimas jai buvo silpnesnis, negu pirmą kartą. Nes juk jau maždaug žinai, kas tavęs laukia, kai atsisėsi prie stalo arba kai tave aprengs teatriniais rūbais.

***

Karolina Žernytė “Pirmapradis“

Premjera 2016 12 08

„Pojūčių teatro “ namai feisbuke – ČIA.

Apie spektaklį daugiau – www.teatras.lt