Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.