Padariau klaidą, kad prieš šį spektaklį kruopščiai guglinau atsiliepimus apie jį – recenzijas, žiūrovų įspūdžius. Jie buvo arba balti, arba juodi. „Pats nuostabiausias matytas spektaklis“. „Prastai. Labai prastai“. Tas atsiliepimų dvilypumas mane gąsdino. Žiūrėjau spektaklį ir galvojau – į kurią barikadų pusę stoti man? Vakar pažiūrėjusi spektaklį, jau eidama namo, žinojau, kodėl taip nutiko. Žinojau, kodėl vieniems jis suvirpino širdies gelmes, o kitiems pritrūko visko – paties Bergmano, režisieriaus sprendimų, kitokios scenografijos.
Šiam spektakliui aš suteikčiau žymą N-40. Na, gerai, N-35. Jaunesniems negu šio amžiaus žmonėms spektaklio žiūrėti nerekomenduoju. Dar labai nerekomenduoju šio spektaklio žiūrėti šviežiai įsimylėjusiems jauniems žmonėms, ką tik sukūrusiems šeimą ir tikintiems, kad meilė amžina.
Garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano istorija pasakoja vienos šeimos tragediją. Dvylika metų ištekėjusi už pastoriaus, trijų vaikų susilaukusi Ana (aktorė Adrija Čepaitė) išdrįsta garsiai pasakyti, kad savo vyro ji niekada nemylėjo. Užmezgusi romaną su dvylika metų jaunesniu studentu, ji tvirtina tik dabar sužinojusi, kas yra sielos ir kūniška meilė. Prisipažinusi apie savo nuodėmę dėdei pastoriui Jakobui (aktorius Ramutis Rimeikis), ji sulaukia jo griežto raginimo pasisakyti apie tai vyrui. Nes tik tiesa gali išganyti žmogų. Ji taip ir padaro. Tačiau gyvenimas nuo tada ima tik blogėti.
Spektaklis nupūtė dulkes nuo seniai pagrindiniuose vaidmenyse matytų aktorių: Adrijos Čepaitės (Ana), Remigijaus Bučio (Anos vyras Henrikas), Dalios Storyk (Anos mama). Kai kurie jų poelgiai ir kalbos scenoje neatrodo įtikinamai, bet, manau, tai ne jų ar režisieriaus problema. Tiesiog Bergmano kūrinys yra toks, kur atsakymai į rūpimus klausimus nėra pateikiami ant lėkštutės.
Kas yra santuoka? Kas yra pareiga santuokoje? Kas yra laisvė santuokoje? Tikėjimas ir žmogaus laisvė. Ištikimybė ir išdavystė. Visuomenės nustatytos normos ir laimės paieška. Motinos ir dukters ryšys. Atsakomybė už padarytus veiksmus. Laisvė būti laimingam. Laimė kaip meilė. Laimė kaip atsakomybė.
Klausimų kilo daug. Spektaklis man buvo artimas savo tema. Scenoje buvę žmonės įgarsino ir kai kurias mano mintis. Jau vakar grįžusi po spektaklio draugėms rašiau, kad rekomenduoju jį pamatyti.
Spektaklis rodomas Nacionalinio Dramos teatro Mažojoje salėje. Pjesę iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Trunka 2,30 val., o su viena pertrauka dar ilgiau. Spektaklis susideda iš 4 atskirų pokalbių, kuriuos skiria mane erzinęs klaikus muzikinis intarpas. Kažkoks griūvančio dangaus garsas.
Kai po spektaklio stovėjau eilėje prie paltų, dvi prieš mane stovėjusios kokių 60 metų moterys dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „O, taip, tokios kartais būna santuokos“. Taip, tikrai. Deja.
VAKAR BUVAU TEATRE 