Išjungiau kompiuterį, nes jau buvo kelios minutės po 18. Darbo laikas out. Laikas namo. Skamba telefonas, draugės numeris. Alio. 18.30 spektaklis Vilniaus Mažajame teatre, draugės vyras eiti negali, klausia, gal susiviliosiu paskutinės minutės pasiūlymu. Kaipgi! Žinoma! Tekina Gedimino prospektu lekiu iki teatro ir staiga suprantu, kad esu apsirengusi kone kasdieniu džemperiu. Prastai. Bet nieko nepakeisi, teatras svarbiau už tai, kaip tu atrodai. (Nors atvirai, tas džemperio klausimas mane dar kelis kartus kamavo tą vakarą – tai nėra tas rūbas, su kuriuo gEra eiti į teatrą).
90 procentų visų kartų į spektaklius aš vaikštau viena. Tiesiog man taip patinka. Tačiau mielos draugės kompanija šalia irgi dar niekam nepakenkė. Dar nespėjus aptarti paskutinių šeiminių naujienų, gęsta šviesa, ir spektaklis prasideda. Aš „Madagaskare“ buvau antrą kartą, tačiau tas pirmas kartas buvo seniai. Iš tiesų „seniai“, nes spektaklio premjera įvyko 2004 metų sausio 30 dieną! Šiandien – 2016 metų gruodžio 22 diena. Ilgaamžis spektaklis. Salė buvo beveik pilna, tačiau už tai turime būti dėkingi nežinomiems pedagogams. Spektaklį stebėjo dvi didelės grupės jaunuolių, iš pažiūros – gimnazistų, kurie, statau šimtinę Eur, į spektaklį atėjo tikrai ne savo iniciatyva.
Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje pasakojama prieškario keliautojo, filosofo Kazio Pakšto idėja perkelti Lietuvą į Madagaskarą ir sukurti ten atsarginę „Lietuvą“. Spektaklyje, kuris turi du tėčius – režisierių statytoją Rimą Tuminą ir režisierių Arvydą Dapšį, daug istorinių motyvų ir istorinių veikėjų. Salė – Salomėja Neris, Milė – būsimoji Vinco Mykolaičio Putino žmona. Oskaras – Oskaras Milašius. Na, ir žinoma, pagrindinis herojus – Kazimieras Pokštas – jau minėtasis Kazimieras Pakštas, kurį vaidino Tomas Rinkūnas.
Spektaklio kalba – 20 amžiaus pradžios, manieringa ir šiek tiek kelianti juoką. Daug eiliavimo, kuris yra tiesioginė aliuzija į Salomėjos Neries poeziją. Būtent jos charakteris spektaklyje ir yra labiausiai išplėtotas – nuo jaunos studentės, merginų bendrabutyje svaigstančios apie pirmąją meilę, suaugti padėjusios kelionės į Paryžių iki jos mirties Maskvos ligoninėje, stebint dviem SSSR kareiviams. Tačiau tai nėra sausas istorijos atspindys. Spektaklyje žavi savotiškas humoras ir netrūksta šiandien aktualių temų: Paryžiaus kekše „dirbanti“ lietuvė, kuri iš tiesų nekenčia vyrų ir yra homoseksuali; lenkų tema – „Rusai man nepatinka, bet lenkų aš nekenčiu“ (Salė).
Viena pertrauka ir viso trys valandos neprailgo. Tai spektaklis, kurį, manau, reikia įtraukti į „must see“ sąrašą. Tačiau garantijos, kad jis jums patiks, aš neduodu. Oi, ne.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 