Prisipažinsiu, kai ėmiau domėtis būsimu spektakliu ir radau informaciją, kad spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė gimė 1991 metais, mano pirma reakcija buvo „Jėzau, kokia jauna“. Bet jeigu būčiau nežinojusi to iš anksto, po spektaklio būčiau galėjusi galvą guldyti, kad jį pastatė gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, labai daug patyręs.
Nes man spektaklis pasirodė labai brandus ir sukeliantis klausimus: ar aš dabar esu laimingas? Ar esu savo vietoje? Kodėl aš dirbu būtent tai, ką dirbu? Gal mano pašaukimas būti kitur?
Kodėl mes, homo sapiens, kartais elgiamės kaip primityviausi gyvūnai? Nori išgyventi – prisitaikyk. Nori nemirti iš bado – numarink kitą. Ne, spektaklyje niekas nieko nežudė ir kraujais nesitaškė. Tačiau spektaklyje buvo nužudyta jo pagrindinių herojų viltis – gyventi oriai, nemeluoti sau ir kitiems.
Pjesės herojai – penki darbuotojai, laukiantys susitikimo su savo vadovu. Kas jis, taip ir nesužinosime – juoda rankovė, kurioje sėdi JIS, įtraukia tai vieną, tai kitą darbuotoją. Kam jie pasiryžę, kad išliktų darbe, gautų atlyginimą, būtų pagirti vadovo, gautų paaukštinimą? Kada žmogus tampa bestuburiu, neturinčiu savo nuomonės?
10 balų už itin taiklų spektaklio pavadinimą. Nežinau, kam čia dėkoti – pjesės vertėjai iš vokiečių kalbos Jūratei Pieslytei ar dar kam nors.
Pjesėje veikia 5 vienos įmonės bestuburiai – Kruzė (Dainius Jankauskas), Šmit (Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė), Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius). Iš visų išskirčiau Dovilę Šilkaitytę, kuri tiesiog fiziškai panaši į savo vaidinamą heroję. Žiūri į ją ir net skauda, atrodo, jauti visą savo į daug dalelių lūžtantį stuburą. Aldona Vilutytė – lyg ir šviesiausias personažas iš visų, tačiau bendrame kontekste jos žodžiai dažnai skambėjo komiškai.
Taip, aš žinau, kad irgi esu bestuburė. Kartais lyg jaučiu kažką toje vietoje, kur turėtų būti stuburas, bet dažniausiai – deja… Ir kai žiūrėjau spektaklį, man buvo nejauku, kad jis apie mane. Nejauku buvo ir mano kaimynams, sėdintiems Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje iš kairės ir iš dešinės. Manau, jie jautėsi panašiai. Todėl pasibaigus spektakliui, nors tai ir buvo premjera, plojimai buvo skysti. Nes toks jausmas, kad tu ploji savo laidotuvėse. Ploji sau, už tai, kad plauki pasroviui gyvenime, per daug nesigilindamas, kas ir kaip, lendi savo viršininkui į užpakalį ir dėl didesnės algos esi pasiryžęs bet kam.
Prisipažinsiu, grįžusi po spektaklio atsidariau internete darbo skelbimų puslapį – gal tikrai laikas keisti kažką gyvenime? Tačiau nieko neradusi, gana greitai užvėriau jį.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 